Sunkmečiu ir bitelės padeda

Devyniasdešimt šeimų aplink Kuršėnus

Šiaulių bitininkų draugijos "Spiečius", vienijančios Šiaulių miesto ir rajono bitininkus, pirmininkas, ekologinio bityno šeimininkas Remigijus Šemeklis šešiuose atokiuose kaimuose aplink Kuršėnus laiko 90 šeimų.

"Kai manęs klausia - iš kiek bičių šeimų teikiamos naudos įmanoma pragyventi, pirmiausia pasiteirauju, ar bičiulis galvoja ūkininkauti intensyviai, ar ekstensyviai, tai yra - pardavinėdamas vien medų. Iš mano bityno iškeliauja visi bičių produktai, todėl man pragyvenimui užtektų 80 bičių šeimų. Jeigu iš bitininkavimo nori pragyventi visa šeima, reikėtų turėti apie du šimtus bičių šeimų", - teigia bemaž dvidešimt metų bitininkavimo verslu užsiimantis R.Šemeklis.

Jo žiniomis, vien iš pajamų už parduotus bičių produktus Šiaulių bitininkų draugijoje pragyvena penki ūkininkai. Neskaičiuojant pensininkų.

R. Šemeklis renka viską, ką suneša, perdirba bitelės: medų, bičių duonelę, pikį, žiedadulkes, bičių pienelį, nuodus, vašką. Gretutiniai bičių produktai, sumaniai supakuoti, pažymėti spalvingomis ekologinio ūkio etiketėmis, duoda ūkininkui maždaug 25- 30 procentų papildomų pajamų.

Patyręs bitininkas laiko dviejų veislių bites, Kaukazo pilkąsias ir angliškas Bakfasto veislės.

R. Šemeklis gauna daug užsakymų iš visos šalies bičių motinėlėms įsigyti. Šios parduodamos pagal keturias kategorijas: dar neišsiritę motininiai lopšeliai, nesuporuotos, suporuotos, veislinės. Pastarosios laikomos vienerius metus, kol įsitikinama, ar jos ramios, kaip šeima valo avilį, kiek prineša medaus, ar nelinkusi spiesti.

Pasak bitininko, populiariausia rinkoje suporuota bičių motinėlė kainuoja maždaug 40 litų, bičių šeima su medaus rėmeliais - iki 200 litų, bičių spiečius - 50-70 litų.

Kelias į bitininkystę

R. Šemeklis sako nesvajojęs būti bitininku. 1991-aisiais Lietuvos veterinarijos akademijoje jis įgijo zooinžinieriaus specialybę.

Studijų metu negavęs kolūkinės stipendijos, vasaros praktikai keletą metų buvo siunčiamas į Žemdirbystės instituto Dotnuvoje bitininkystės skyrių. Čia jis pateko pas garsų bitininkystės žinovą, habilituotą daktarą Joną Balžeką. Smalsus studentas, pramintas kodėlčiumi, veikiai užsikrėtė praktikos vadovo entuziazmu.

Baigęs studijas, R.Šemeklis ėmėsi išsaugoti Dotnuvoje likviduojamą Kaukazo pilkųjų bičių veislės bityną, iš ten parsivežtas bičių motinėles dauginti ir platinti šalies bitynuose. Per antrąją studentavimo praktiką buvo išmokęs institute pradėtos naujovės - rinkti bičių nuodus. Šie rinkoje turėjo pasakišką kainą. Naujasis užsiėmimas bitininkui sekėsi. Po keleto metų laboratorijose imta gaminti sintetinius bičių nuodų pakaitalus, ir Remigijaus Šemeklio verslas pakibo ant plauko.

Tuomet R.Šemeklio senelis Steponas Sobutas, Pavenčiuose turėjęs 24 šeimų bityną, jį padovanojo anūkui, padėjo patarimais, prigamino avilių. Visi šiandieniniai "Dadano" tipo aviliai Remigijaus Šemeklio bityne - kadaise senelio padaryti.

Medus brangsta, nes jo trūksta

Anot mokslininkų, augalų apdulkinimo paslauga, kurią atlieka bitės, pasaulyje įvertinta maždaug 20 kartų brangiau, nei kainuoja medus ir kiti bičių produktai. Bitėms apdulkinant augalų žiedus, gaminama apie 30 procentų maisto produktų ir palaikoma planetos biologinė įvairovė.

Tačiau prieš penkerius metus Amerikos žemyne, o pastaraisiais metais ir Vakarų bei Vidurio Europoje dėl nežinomų priežasčių žuvo apie 40 procentų bičių šeimų. Praėjusią žiemą ištisų bitynų neteko dalis Pietryčių Lietuvos ūkininkų.

R.Šemeklio manymu, dešimtadalio bityno žūtis dar gali būti pateisinama. Nors bitininkai jau išmoko apsaugoti biteles nuo didžiausio jų priešo - varoa erkučių, tačiau būna, jog žiemą bitės sušąla, pačios didžiosios šeimos kartais pritrūksta maisto, dalis šeimų netenka motinėlių, pajutusios nuo avilio sklindančią šilumą ir bičių duonelės kvapą, į avilius dažnai įsigraužia kiaunės ir pražudo bites.

Labiausiai tikruosius bičiulius piktina "naujieji lietuviai", masiškai įsigyjantys ištuštėjusias kaimo sodybas ir ten išdidžiai įtaisantys keletą avilių, nors "nei medaus jiems trūksta, nei bičių priežiūra jiems rūpi".

Pasak R. Šemeklio, viena bitelė per savo 30-40 dienų gyvenimą prineša maždaug 8 gramus medaus. Visa bičių šeima - apie 200 kilogramų. Tačiau daugiausia medaus jos sunaudoja pačios - maistui, perams auginti, koriams daryti. Bitininkui lieka apie 30-50 kilogramų. Iš to kiekio 5-6 kilogramus medaus reikia palikti avilyje žiemai, dar įdėti apie 12 kilogramų ištirpinto cukraus.

Nors Vokietijos, Švedijos, kitų šalių bitininkų delegacijos, apsilankančios mūsų krašte, stebisi, jog bičių pas mus laikoma gana daug, medaus Lietuvos rinkoje ima stigti. Staiga sumažėjus medaus importui į Europą iš užjūrių, Vakarų šalyse pakilo medaus kaina, į jas imta eksportuoti vis daugiau lietuviško medaus. Įkandin padidėjo medaus kaina Lietuvos parduotuvėse ir turguose.

Valstybės parama - simbolinė

Šiaulių bitininkų draugija "Spiečius", kurios vadovu neseniai tapo ūkininkas R. Šemeklis, susirenka kas mėnesį.

Ji bičiuliams organizuoja įvairius seminarus, mokymus, išvykas, pernai ir šiemet rengė projektus ir buvo paremta kovoje su varoatoze - pavojingiausia bičių liga. Penki draugijos nariai yra susibūrę į kooperatyvą "Eko- medus".

Valstybės parama bitininkystės ūkiams kol kas simbolinė - tik 10-15 litų cukrui įsigyti vienai įregistruotai bičių šeimai. Daugelis smulkesnių bitynų šeimininkų dėl tokios paramos net nesivargina registruoti bitynus, teikti paraiškas paramai gauti.

Ne vieno pašnekovo teigimu, neįregistruotų bitynų yra ne mažiau, negu įregistruotų.