Tiesa, viešojo ir privataus sektorių partnerystė nėra vertinama tik vienareikšmiškai teigiamai. Anot kai kurių specialistų, privatus sektorius dažnai paperka valstybės tarnautojus, politikus arba tiesiog pasinaudoja biurokratų nemokšiškumu. Yra ir kitų neigiamų apsektų.
Viešajame - privataus pranašumai
Pagrindinis partnerystės principas - rizikos pasidalijimas. Valstybė arba jai atstovaujanti institucija, pavyzdžiui, savivaldybė, pasitelkia privatų partnerį spręsti viešojo sektoriaus paslaugų teikimo problemoms. Tokio bendradarbiavimo atsiradimą diktuoja tai, kad biudžete nėra pinigų visiems projektams. Savivaldybė, norinti turėti tam tikrą objektą, už jį sumoka daugiau, tačiau kasmetiniai mokėjimai išdėliojami į ilgą laikotarpį - iki 25 metų. Visus šiuos metus privatininkai prižiūri, eksploatuoja objektą, išlaiko jį geros būklės, o vėliau jis pereina valdžios institucijos žinion.
Tokiu pagrindu turėtų būti tiesiamas Palangos aplinkkelis, kuris taps pirmuoju Lietuvoje transporto projektu, įgyvendinamu viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės būdu. Vyriausybė jau palaimino Susisiekimo ministerijos siūlymą, kad Palangos aplinkkelio projektavimo ir tiesimo darbus vykdytų viešąjį konkursą laimėjusi privati įmonė. Vėliau ji taip pat atliks aplinkkelio remonto darbus, teiks visas kelio priežiūros paslaugas. Partnerystės sutartį numatoma sudaryti 25 metams, maksimali projekto vertė - 88,6 mln. litų.
Pasak susisiekimo ministro patarėjo Rolando Bražinsko, toks būdas įgyvendinti projektus užtikrina gerą kokybę. Dirbant įprastai rangovas tik pastato pastatą arba nutiesia kelią, suteikia tam tikrą garantinį laikotarpį. Tuo tarpu tokiu atveju, kai rangovas nėra "paleidžiamas", o pats rūpinasi ir prižiūri, savo kaštus ir darbus jis dėlioja taip, kad nereikėtų "grįžti".
Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto eksperto Vytauto Žukausko, viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektai (VPSP) siūlomi dėl keleto priežasčių.
"Visų pirma dėl viešojo sektoriaus veiklos neefektyvumo. Svarbus VPSP projektų argumentas - galimybė turėti privataus sektoriaus efektyvumą ir paslaugų kokybę viešosiose paslaugose", - sakė jis.
Kitas argumentas - privataus sektoriaus investicijų pritraukimas vykdant projektus, susijusius su viešosiomis paslaugomis.
 |
| Koncesijos būdu žadama tiesti Palangos aplinkkelį, kuris taps pirmuoju Lietuvoje transporto projektu, įgyvendinamu viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės būdu. |
"VPSP projektai taip pat leidžia išskaidyti riziką tarp privataus ir viešojo sektorių, arba visą riziką perleisti privačiam sektoriui, todėl atsiranda privataus sektoriaus atsakomybė už projekto nesėkmę ar nuostolius, kurios daugeliu atvejų trūksta tuomet, kai projektus įgyvendina tik viešas sektorius. Dar viena VPSP nauda - išryškėjusi tikroji paslaugos kaina ir galimybė apsisaugoti nuo ydingų projektų", - vardija V. Žukauskas.
Tiesa, viešojo ir privataus sektorių partnerystė nėra vertinama tik vienareikšmiškai teigiamai. Kitokią nuomonę, pateikdamas statomos Vilniaus Balsių mokyklos pavyzdį, žiniasklaidoje yra išreiškęs ekonomistas Raimondas Kuodis.
"Privatus sektorius dažnai paperka valstybės tarnautojus, politikus arba tiesiog pasinaudoja biurokratų nemokšiškumu. Matėme tokių pavyzdžių energetikos srityje per "trigalvio slibino" LEO LT epopėją, taip pat ir kai kurių rubikoninių projektų atvejais. Matome tai apžvelgę ir Balsių mokyklos istoriją, kai, anot savivaldybės kontrolieriaus tyrimo, sugebama net PVM priskaičiuoti prie palūkanų, o vilniečiai už mokyklą dešimtis milijonų permokės privačiam partneriui", - sakė jis.
Mokyklos, keliai, ministerijos
"Druskininkų savivaldybė teigia, kad pavyko savivaldybės kelių priežiūros koncesija. Rangovas daug metų tvarkys kelius - ne tik lopys duobes, bet problema bus sprendžiama iš esmės", - pateikė pavyzdį R. Bražinskas.
Tarp sėkmingų viešo ir privataus sektorių partnerystės projektų pasaulyje pirmauja transporto infrastruktūros objektai - Prancūzijoje, Ispanijoje įrengiamos atskiros kelių linijos. Verslininkai ne tik įrengia kelius, bet ir juos eksploatuoja, apmokestina.
Pasak R. Bražinsko, pasitaiko ir nesėkmės atvejų - pavyzdžiui, naujai nutiestu mokamu keliu nevažiuoja planuotas transporto srautas. Tiesa, Lietuvai tas negresia, nes mokamų kelių nėra. Palangos aplinkkelis taip pat bus nemokamas.
Pokalbininkas pateikia ir daugiau pasaulinių pavyzdžių - mokyklų koncesijos ir ministerijos darbo organizavimo projektai Anglijoje.
"Savivaldybė susirūpino, kad mokyklų išlaikymas daug kainuoja, jų būklė prastėja, smunka prestižas, jos nesaugios - galimybė patekti iš gatvės, narkotikai. Nuspręsta skelbti esamų mokyklų koncesijos konkursą. Visas jų turtas bei infrastruktūra perduoti į privačias rankas, o savivaldybė įsipareigoja mokėti tam tikrą sumą už eksploatavimą. Koncesininkas pasiūlė ne renovuoti mokyklas, o jas nugriauti ir statyti visiškai naujo tipo - energetiškai taupias, ergonomiškas, saugias. Išaugo mokyklų prestižas, jos tapo saugesnės ir taupesnės, pagerėjo ugdymo kokybė", - sakė jis.
Sėkminga Anglijoje buvo ir Ūkio ministerijos koncesija. Ji buvo įsikūrusi senuose neekonomiškuose pastatuose, o koncesininkas sumojo, kaip sumažinti kaštus - ministerija perkelta į vieną modernų pastatą, sumažėjo išlaikymo išlaidos, palengvėjo darbo organizavimas visiems darbuotojams esant vienoje vietoje.
Rygoje į koncesininko rankas buvo perduotas gatvių apšvietimas, privatus verslas ėmė modernizuoti šį ūkį.
Klaipėdai - aikštelės ir turgūs
R. Bražinsko teigimu, uostamiesčio savivaldybei pasinaudojant tokiu viešo ir privataus sektorių bendradarbiavimo modeliu būtų galima kurti automobilių stovėjimo vietas.
"Savivaldybė turi vietos, bet lėšų - ne", - atkreipė dėmesį jis.
Verslininkai galėtų tokias aikšteles įrengti. Anot R. Bražinsko, sunku įsivaizduoti, kad uostamiestyje būtų galima pakankamai uždirbti iš mokesčio už mašinų stovėjimą, tačiau verslas galėtų imtis papildomos veiklos - įkurti ir automobilių plovyklą ar panašiai, kad atsipirktų investicijos. Esą galima ir turgaviečių koncesija.
Beje, anot R. Bražinsko, Klaipėda jau turi patį sėkmingiausią koncesijos modelį - universalios arenos.
"Nereikia nieko mokėti, išskyrus tai, kad įsipareigota padengti riziką - išlaidas, kurių nebuvo galima numatyti. Klaipėda čia - flagmanas. Tokia sutartis su koncesininkais buvo pasirašyta anksčiau, nei priimtos įstatymo pataisos, uždraudžiančios viešojo sektoriaus mokėjimus privačiam, jeigu koncesijos objektas generuoja pajamas. Galima dengti tik padidėjusios rizikos išlaidas", - sakė R. Bražinskas.
Beje, jis taip pat atkreipia dėmesį, kad anksčiau uostamiestyje buvusi nesėkminga vaistinių koncesija nėra tikrosios koncesijos pavyzdys - toks buvo tik pavadinimas, o ne pats principas.
Vienas iš verslo ir valstybinių institucijų bendradarbiavimo pavyzdžių - prekybos centro "Studlendas", kuriame įkurdintos ir Klaipėdos universiteto auditorijos, atsiradimas. Kompleksą nuo atsiradimo pradžios persekiojo nesklandumai. Seimo bei teisėsaugos institucijos suabejojo, ar Klaipėdos universiteto ir "Baltisches Haus" bendradarbiavimas įgyvendinant komplekso statybas neprieštarauja įstatymams, netgi kalbėta apie "Studlendo" griovimą, tačiau praėjusį pavasarį pasirašyta taikos sutartis.
"Kur galima - geriau privatizuoti"
Vytautas ŽUKAUSKAS, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
VPSP gali bent iš dalies sumažinti problemas, susijusias su valstybinio sektoriaus teikiamomis paslaugomis. Tačiau VPSP nėra viešojo sektoriaus neefektyvumo panacėja ir taip pat turi ydų. Bene svarbiausia iš jų yra ta, jog VPSP atveria kelią mokesčių mokėtojų pinigų švaistymui ar neatsakingam elgesiui su valstybės turtu. Įgyvendinant VPSP projektus iškyla klausimas, kaip nustatyti koncesijos ar kitos formos partnerystės konkurso sąlygas, kainą, partnerystės sutarties sąlygas nenuskriaudžiant nei privačios įmonės, nei mokesčių mokėtojų. Nepaisant viešojo sektoriaus pastangų nustatyti pagrįstas sutarties sąlygas, dėl objektyvių priežasčių (viešasis sektorius neturi verslui būdingų sugebėjimų įvertinti ir pasverti) ir subjektyvių priežasčių (korupcijos, piktnaudžiavimo) ši galimybė yra ribota.
Tačiau neefektyvumo atvejai gali kilti ne tik iš sutarčių sąlygų. Daugeliu koncesijų atvejų privataus subjekto naudojamas turtas pasibaigus sutarčiai atiduodamas į valstybės rankas. Todėl, nors visą sutarties laikotarpį privatus subjektas disponuodamas valstybės turtu turi interesą jį prižiūrėti ir saugoti, sutarties pabaigoje iškyla "besavininkio" turto grobstymo problema, kai pasitraukdama įmonė, radusi įstatymų ir sutarčių spragų ir išnaudojusi jas, pasitraukia su dalimi jai nepriklausančio valstybės turto.
Visos VPSP formos yra didesnis ar mažesnis privačios nuosavybės imitavimas, ir nors jis dažnai yra geriau, nei viešai teikiama paslauga, tai tėra kompromisas, atsitraukimas, kuris gali atidėti reikalingą privatizavimą.
Taigi VPSP turi savo ydų, todėl ten, kur galimas privatizavimas - reikia privatizuoti. Prašmatnus ir naujas projektų finansavimo ir vykdymo būdas įtraukiant viešą ir privatų sektorius nėra priežastis imtis VPSP tuomet, kai galima privati iniciatyva ir privatūs sprendimai. Motyvai nesiimti privatizavimo yra politiniai, o ne ekonominiai.
"Galima įgyvendinti ne vieną projektą"
Rimantas TARAŠKEVIČIUS, Klaipėdos miesto meras
Tokiu principu Klaipėdoje būtų galima įgyvendinti ne vieną projektą, tačiau čia yra ne vien savivaldybės, o bendras rūpestis. Bendradarbiaujant viešajam ir privačiam sektoriams galėtų atsirasti objektai, kuriems reikalingos nemažos lėšos, pavyzdžiui, pietinis aplinkkelis - techninė jo dokumentacija parengta, o finansavimo galimybės neaiškios. Taip pat ir trijų Baltijos prospekto sankryžų rekonstrukcija įmanoma pagal tokį modelį.
Galėtų atsirasti ir daugiau idėjų. Buvo mintis taip statyti plaukimo baseiną Klaipėdoje, pas mus važinėjo verslininkai su šia idėja, bet iniciatyva nuslopo prasidėjus sunkmečiui
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą