Dedamas kryžius lietuviškiems linams

Vien jos buvo per mažai. Prieš dvejus metus dar veikė Upytės bandymų stotis, dvi mokslo darbuotojos ten puoselėjo mėlynžiedžių laukelius, kūrė lietuviškų linų veisles.

Dabar jau galime aiškiai pasakyti - linininkystė sužlugdyta. Nebėra nei bandymų stoties, nei vieno pluoštinių linų augintojo.

Linų auginimo tradicijas tebetęsiantis širvintiškis Bronislovas Vošteris su žmona Janina ūkyje užaugintų linų produktus parduoda ūkininkų turgelyje. Bronislovo Vošterio asmeninio albumo nuotr.

Likę dar nedideli linų laukeliai šen ten Lietuvoje, bet juose auginami ne tradiciniai pluoštiniai linai, o aliejiniai, augintojų vadinami sėmeniniais, linai, kurių pluoštas kaip nereikalingas dažniausiai apariamas.

Kiek dar ilgai jie bus auginami? Tol, kol kas pirks sveikatingą lietuvišką sėmenų aliejų, kol jo neišstums farmacininkų išreklamuoti maisto papildai.

Daugiausia šių linų augina Bagaslaviškio (Širvintų r.) ūkininkas Bronislovas Vošteris. Visą savo gyvenimą augina. Nuo vaiko. Esąs prigimęs linams.

Paskutiniai mohikanai

„Pluoštinių linų niekas nebeaugina. Upytės bandymų stoties mokslininkai išvedė kelias vietines veisles pluoštinių ir sėmeninių linų. Bet stotis buvo panaikinta kaip nereikalinga. Linus po hektarą, kitą savo reikmėm, pasigrožėjimui augina tik 80 ūkininkų. Tik dėl aliejaus“, - pasakojo B.Vošteris.

Jis pats tebesėja lietuviškų linų sėklą, užsipirktą iš Upytės. Sėja ir kitų veislių, europinius. Neblogi, bet ne lietuviški. „Augindavau apie 50 hektarų sėmeninių linų, esu sėjęs ir 70 hektarų.

Šiemet pasėjau 20 hektarų, dalis per sausrą nesudygo, bet tai nereiškia, kad atsisakysiu linų auginimo.

Anksčiau žmonės sėmenų aliejaus daugiau naudodavo. Dabar perka visokius kitokius. Bet jie nesupranta, kad daro klaidą, nes linų aliejus - tai vaistas. Mokslo įrodyta ir medikų patvirtinta, kad nėra sveikesnio aliejaus“, - aiškina linininkas.

„Esu kilęs iš linų augintojų krašto - Biržų. Nuo vaikystės tėvui padėdavau prie linų. Teko linmarkoje juos merkti, su arkliais išdžiovintus jaujoje minti. Vežėm su rogėmis žiemą linų pluoštą, buvom ir apvirtę.

Mano mama buvo garsi audėja. Kolūkiniais laikais audimas buvo prasimaitinimo šaltinis“. Visa tai liko tik prisiminimuose“, - pasakojo B.Vošteris.

Liūdnas lino likimas

Anot B.Vošterio, sumažinusi pagalbą augintojams valdžia padarė didelę klaidą. „Nebeliko augintojų, sunaikinti perdirbėjai. Dabar pas mus tokia mada viską, kas nuo seno lietuviui buvo būdinga, naikinti.

Kiaules naikina, pienininkystę naikina. Greit nieko prigimtinio nebeturėsime“, - apgailestavo linų auginimo entuziastas. Jo manymu, nieko nereiškia, kad Lietuvoje išvestų linų sėklų pavyzdžiai dar saugomi augalų genų banke. Vargiai jų prireiks.

Negi iš tikrųjų lietuviško lino nebereikia? „Buvo svarstoma, aš buvau pasikvietęs Seimo Kaimo reikalų komiteto narius pas save į ūkį, aiškinau, kad linų auginimą būtina skatinti. Jie pritarė, bet Žemės ūkio ministerija pareiškė, kad jei keli ūkininkai teaugina, galima apsieiti ir be linų, nėra reikalo problemos kelti“, - apgailestavo linų prisikėlimo viltį vis dar puoselėjantis B.Vošteris.

Kiekvieno rugsėjo antroje pusėje ūkyje savo lėšomis jis rengia lino šventes su muzika, dainininkais, košių ragavimu. Atvažiuoja mokslininkai, gydytojai. Tik ne tie, kurie ką nors galėtų pakeisti.

„Praėjusiais metais kviečiau prezidentę, sveikatos ministrą, žemės ūkio ministrą. Nė vienas nė vienais metais neatvažiuoja“, - apgailestauja linų augintojas.

Sentimentų nepakanka

Manoma, kad linai Lietuvoje auginti apie 4 tūkst. metų. Pagal šios kultūros auginimą Lietuva iki 1940 m. užėmė trečiąją vietą pasaulyje. Tarpukario Lietuvoje daug linų buvo eksportuojama. Lietuviškas linas labai vertintas Prancūzijoje, kuri iki šiol tebėra laikoma Europos linininkystės lydere.

Linininkystės aukso amžius Lietuvoje buvo tarpukariu. 1924-1927 m. linų eksportas sudarė 29,3 proc. biudžeto pajamų. 2003 m. linų plotai siekė 9,8 tūkst. ha.

Iki 2004-ųjų dar veikė linininkystės sektoriaus rėmimo programa. Tačiau įstojus į ES pasitvirtino linų augintojų baimės, kad tos paramos nepakaks. Už tokį linų likimą Lietuvoje „dėkingi“ turime būti mūsų euroderybininkams. Jie nesugebėjo išsireikalauti tinkamos paramos linų augintojams. Nesistengta remti ūkininkų iš biudžeto.

Atgaivinti pluoštui tinkamą linų auginimą vien sentimentų nepakanka. Agrarinių ir miškų mokslų centro direktorės pavaduotoja eksperimentinei plėtrai Roma Semaškienė tvirtina, kad jeigu tik toks poreikis atsirastų, niekas nėra prapuldyta.

Visa mokslinė medžiaga, kurią per daugelį metų surinko jau uždarytos Upytės bandymų stoties mokslininkai, saugoma. „Jeigu tik būtų poreikis, jeigu Lietuva sugalvotų grįžti prie linininkystės, mes prisitaikytume“, - sakė mokslininkė.