Klaipėdoje gyvenęs verslininkas, įminęs paslaptį, nustėro

Klaipėdoje gyvenęs verslininkas, įminęs paslaptį, nustėro

Dešimtmetį teisėsaugos mėsmalėje maltas, bet sveiką kailį galiausiai išsaugojęs verslininkas nustėro sužinojęs, kieno žodžiai jam nulėmė tokią dalią. Pasirodo, įtarimų šešėlį ant jo metė artimas giminaitis.

Prieš 15 metų Lietuvą sudrebino didžiulė policijos operacija, kurios metu buvo sulaikyti 30 asmenų, įtariamų per mediena prekiavusią Raseinių bendrovę „Baltfela“ plovusių milijonines sumas.

Daugiau kaip šimtas pareigūnų per dieną atliko 60 kratų, areštavo kelių milijonų litų vertės turto. Ypač įspūdingas buvo įmonės savininko Albino Rikliko – praeityje buvusio skandalingo bankininko Roberto Preikšos asmens sargybinio – prabangaus namo Klaipėdoje šturmas.

Pastatą juosiančią aukštą tvorą perlipo keliolika kaukėtų pareigūnų ir įsiveržę į vidų automatų buožėmis daužė šeimininką. Pradėta byla sulaukė atgarsio ir Vyriausybėje.

Tuometis finansų ministras Algirdas Butkevičius išsikvietė Valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos apskrities vadovą ir pareikalavo, kad jis atsistatydintų.

Po tokios triukšmingos pradžios, kai pareigūnai trimitavo demaskavę su mafija susijusią grupuotę, vyko tylus net penkerius metus užsitęsęs ikiteisminis tyrimas. Tiek pat laiko truko tuomet didžiausios šalyje, net į 190 tomų surašytos bylos nagrinėjimas. Jis buvo nutrauktas suėjus senaties terminui.

Tiktai visai neseniai pagrindiniu nusikaltimų organizatoriumi ilgai laikytam, tačiau kaltę neigusiam, buvusiam „Baltfelos“ savininkui A.Riklikui pavyko išsiaiškinti, kodėl jis dešimčiai metų buvo atsidūręs teisėsaugos mėsmalėje.

Po kelių nesėkmingų bandymų jam per teismus pavyko išsireikalauti byloje taip ir nepagarsintos įmonės komercijos direktoriaus, jo giminaičio, Giedriaus Aleknos apklausos įrašus, kuriuose jis prisipažino grobstęs mokesčius.

„Klausiausi ir verkiau. Žmogus, kuriuo visiškai pasitikėjau, ne tiktai man už nugaros kūrė schemas, kaip grobti mokesčius, bet ir pareigūnams tvirtino manantis, kad ir aš apie tai žinojau“, – teigė A.Riklikas.

Perdavinėjo grynuosius pinigus

G.Alekna ir jo bičiulis Donatas Jurgutis ir buvo tie žmonės, kurių veiksmai anuo metu sukėlė pareigūnams įtarimų. Operatyvininkai užfiksavo, kaip G.Alekna nuolat Vilniuje susitinka su D.Jurgučiu ir iš jo gauna dideles sumas.

Susitikimai vykdavo kelis kartus per mėnesį ir po jų G.Alekna parsiveždavo nuo 20 000 iki 80 000 litų. Netrukus buvo nustatyta, kad kai kurioms nieko bendra su prekyba mediena neturinčioms bendrovėms „Baltfela“, kurios finansus tvarkė G.Alekna, perveda didesnes negu 300 tūkstančių litų sumas.

Didelės pinigų sumos buvo pervedamos ir įmonėms, kurių savininkai – sąvartynų gyventojai. Pareigūnai apskaičiavo, kad taip „Baltfela“ galėjo pasisavinti apie 9 milijonus litų mokesčių.

Nesuprato daręs nusikaltimą?

Sulaikytas „Baltfelos“ komercijos direktorius G.Alekna prisipažino, kad naudojo paprastą būdą mokesčiams grobti – mediena dideliais kiekiais buvo perkama iš fizinių asmenų, bet įforminama, jog ji įsigyta iš juridinių.

Su įmonės, kurios apyvarta per mėnesį siekdavo tris milijonus litų, finansais G.Alekna, kuris turėjo savininko A.Rikliko generalinį įgaliojimą, elgėsi lyg su savais. Paklaustas, iš kur gaudavo pinigų kyšiams įvairiems valdininkams mokėti, G.Alekna pareigūnams paaiškino paprastai: „Pasiimdavau iš kasos.“

„Tuo metu aš nemaniau, kad tai, ką dariau, yra nusikaltimas. Bet dabar, geriau pamąstęs, supratau, kad apvaginėjau valstybę“, – vaizdo įraše, kurį išsireikalavo A.Riklikas, kalbėjo G.Alekna, kuris pats yra dirbęs Mokesčių inspekcijoje.

Tyrėjų paklaustas, ar apie šias jo machinacijas žinojo A.Riklikas, įtariamasis kiek pagalvojęs ištarė: „Manau, kad žinojo.“ Šių žodžių ir užteko, kad A.Riklikui būtų pareikšti įtarimai.

Užsistojo jauną verslininką Pusei metų uždarytas į Lukiškių kalėjimą A.Riklikas pasakojo iš naujo permąstęs visą savo gyvenimą. Galbūt jis niekada taip ir nebūtų tapęs verslininku, jei ne lemtinga 1992-ųjų pažintis su R.Preikša – būsimu didžiausio šalyje Lietuvos taupomojo banko (LTB) savininku.

Tuomet Kauno turguje A.Riklikas stebėjo, kaip aferistai apgaudinėja praeivius, juos gundydami iš pinigų pažaisti anuomet populiarų antpirščių žaidimą. Į tokias aferistų pinkles įkliuvo ir jaunas verslininkas R.Preikša – pajutęs apgaulę jis panoro susigrąžinti pinigus.

Tuoj pat tarsi iš po žemių išdygo keli tvirti vyrukai ir ėmė talžyti teisybės ieškotoją. „Tuomet daug sportavau, lankiau imtynes, kilnojau štangą – įsikišau ir apgyniau vaikiną“, – prisiminė A.Riklikas.

Privatizavo didelį banką

Po kelių mėnesių šalį sudrebino stambus sandoris – buvo privatizuotas tuomet didžiausias šalyje Lietuvos taupomasis bankas. Apie 40 procentų akcijų paketą, atsinešęs lagaminą grynųjų pinigų, įsigijo tas pats R.Preikša ir dar tapo banko tarybos pirmininku.

Tuomet naujasis bankininkas prisiminė jį išgelbėjusį A.Rikliką ir pakvietė jį dirbti asmens sargybiniu. A.Riklikas ne tiktai vežiojo savo vadovą į įvairius susitikimus, bet ir atlikdavo išskirtines užduotis.

Veždavo po milijoną dolerių

„Kelis kartus per savaitę vienas į Kauną veždavau milijono dolerių ir dar didesnes grynųjų pinigų sumas. Tuomet skirtingose valiutų keityklose buvo skirtingas kursas ir iškeitus milijoną buvo galima uždirbti iki 50 tūkstančių“, – laukinio kapitalizmo laikus prisiminė A.Riklikas.

Sykį, kai R.Preikša padavė savo sargybiniui maišą dolerių, pinigų paketai išsibarstė po mašinos saloną. Suskaičiavus paaiškėjo, kad trūksta 50 tūkst. dolerių. „R.Preikša nuėjo trūkstamo likučio atsinešti į banką, o aš dar kartą apieškojau mašiną ir paketą radau po sėdyne“, – prisiminė A.Riklikas.

Kai sargybinis bosui parodė radinį, jis abejingai numojo ranka ir pasakė: „Radai, tai ir pasiimk sau.“

Susikirto su premjeru

Tačiau ilgainiui pašlijo R.Preikšos santykiai su tuomečiu premjeru Adolfu Šleževičiumi. Vyriausybės vadovo nurodymu Generalinė prokuratūra ėmė tirti, ar R.Preikša banko akcijas įsigijo teisėtai.

Mat buvo duomenų, kad akcijos pirktos už pinigus, gautus paėmus paskolą iš to paties LTB. Savo ruožtu R.Preikša ėmė viešai skelbti, kad už ketvirtį milijono dolerių nusipirko dokumentus, kompromituojančius Vyriausybės vadovus.

Kad ši versija atrodytų įtikimesnė, verslininkas pabandė įtikinti visuomenę, kad dėl šių dokumentų bus bandoma su juo susidoroti, o gal net jį nužudyti.

Apšaudė savo mašiną

Kartą R.Preikša savo sargybiniui A.Riklikui liepė nauju automobiliu BMW nuvažiuoti į garažą. Bankininkas sandariai uždarė duris ir iš banko apsaugos automato apšaudė daugiau kaip 150 tūkst. dolerių vertės mašiną.

A.Riklikas klausė bankininko, kodėl jis taip daro, tačiau tas nieko nesakė. Kitą dieną liepė jį kartu su mažamečiu sūnumi nuvežti į Šakių rajoną. Sustojęs pakelėje paskambino policijai ir pranešė, kad buvo apšaudytas.

Netrukus į įvykio vietą suvažiavo keli policijos ekipažai. „Prisimenu, kaip raudonavau iš gėdos meluodamas, kad mus apšaudė. O kai pareigūnai paklausė, kodėl manęs nesužeidė, net nežinojau, ką sakyti, aiškinau, jog pasilenkiau ir likau susirietęs į kamuolį“, – pasakojo A.Riklikas.

Pasakojimas sukėlė abejonių

Po kelių dienų R.Preikša liepė sargybiniui pasiimti pistoletą ir važiuoti į mišką pabėgioti. „Šiek tiek nubėgęs R.Preikša sustojo, apsirišo ranką rankšluosčiu ir paliepė: „Šauk į ranką.“ Aš bandžiau atkalbėti, tačiau bosas rėkė: „Šauk“, – pasakojo A.Riklikas.

Vėl buvo pranešta policijai, kad iš po medžių tykantis užpuolikas ketino nušauti bankininką. Tačiau apsimetėlių pasakojimas kriminalistams sukėlė abejonių.

Nors R.Preikšai buvo paskirta aštuonių pareigūnų apsauga, atvykti į apklausas prokuratūroje jis vengė. Draudė prokurorams parodymus duoti ir A.Riklikui.

Sargybinį išvarė iš Danijos

O kai buvo priimtas sprendimas R.Preikšą atvesdinti į apklausą, jis, nieko nesakęs, su šeima išvyko į Daniją. Netrukus A.Riklikas gavo boso nurodymą į šią šalį jam atvairuoti automobilį.

Dar gerą mėnesį vyras R.Preikšai dirbo Danijoje. Bet vieną dieną, nieko nepaaiškinęs, bankininkas nuvežė A.Rikliką į oro uostą ir liepė skristi namo. „Net pinigų nedavė lėktuvo bilietui. Laimei, buvau paslėpęs striukėje juodai dienai 100 dolerių, už juos nusipirkau bilietą“, – prisiminė A.Riklikas atsisveikinimą su bosu.

Vėliau A.Riklikas matė šį bankininką tik teisme, kai R.Preikša buvo teisiamas už sukčiavimą ir suvaidintą užpuolimą.

Surado aukso gyslą

Baigęs asmens sargybinio karjerą A.Riklikas pasinėrė į verslą: iš pradžių gamino pabėgius, vėliau iš gyventojų ėmė supirkinėti medieną, kurią perparduodavo. Vyras nusipirko sunkvežimį ir vien per vieną reisą uždirbdavo 800 litų.

Kai verslas ėmė sektis, A.Riklikas įsigijo dar keturis vilkikus, pasisamdė vairuotojų. „Tuomet per mėnesį uždirbdavau daugiau kaip 100 tūkstančių litų. Pinigai man tiesiog byrėjo“, – gyrėsi A.Riklikas.

Tačiau keitėsi mokesčių sistema, pavieniai žmonės individualiai jau nebegalėjo prekiauti mediena.

Tada A.Riklikas įkūrė įmonę „Baltfela“, kuri tapo didžiausia mokesčių mokėtoja Raseinių rajone.

Įmonę patikėjo giminaičiui

Kadangi verslininkas nieko neišmanė apie mokesčius, vadovauti įmonei pakvietė Mokesčių inspekcijoje anksčiau dirbusį pusseserės sūnų G.Alekną.

„Atėjo pas mane be cento kišenėje – aprūpinau viskuo: ir automobilį su vairuotoju daviau, ir neprastą tais laikais 4 tūkstančių litų algą skyriau“, – sakė A.Riklikas.

Įmonės savininkas taip pasitikėjo giminaičiu, kad net jam išdavė įgaliojimą tvarkyti visus bendrovės reikalus, o pats gyveno Klaipėdoje ir į verslą nesikišo.

„Tik kartais jo paklausdavau, ar viskas gerai, ar mokesčiai sumokėti. Man atsakydavo – nesijaudink, viskas gerai“, – pasakojo A.Riklikas.

Kai A.Riklikas buvo sulaikytas, net patys pareigūnai neslėpė nuostabos.

„Jie klausė, kur buvo mano protas. Negi aš toks kvailas, kad darydamas nusikaltimus visą turtą registravau savo vardu. Butai, namas, daugiau kaip 100 tūkstančių eurų kainuojantys automobiliai, kažkada grafui Feliksui Tiškevičiui priklausęs malūnas“, – vardijo A.Riklikas.

Medžiaga vos tilpo mašinoje

Tuo metu bene garsiausios finansinės bylos ikiteisminis tyrimas užtruko penkerius metus. Kai jis buvo baigtas, bylą sudarė 190 tomų. Visa medžiaga vos tilpo į mikroautobusą „Ford Transit“.

Iš pradžių Raseinių teismas net nenorėjo priimti šios bylos. Teisėjai ne tik neturėjo patirties nagrinėti tokių nusikaltimų, bet ir fiziškai nebuvo vietos, kur sukrauti visus tomus.

Be to, ir teismo salėje vos sutilpo 28 kaltinamieji – teisiami buvo net įmonės vilkikų vairuotojai. Tačiau fiktyvių įmonių, per kurias buvo plaunami pinigai, niekas nesurado arba net neieškojo.

„Sykį jau prasidėjus teismui paklausiau G.Aleknos, kur tie fiktyvių įmonių, iš kurių esą buvo perkama mediena, vadovai. Jis mane nuramino: „Nesijaudink, jų jau nėra gyvų“, – sakė A.Riklikas.

Bylą skaitė 5 metus

Tačiau per penkerius metus, kol vyko posėdžiai, teismas net nepradėjo bylos nagrinėti iš esmės. Visus tuos metus buvo garsinama 190 tomų bylos medžiaga. Tačiau nespėta ir jos visos pagarsinti – kai liko keli tomai, suėjo senaties terminas.

G.Alekna dar nepaskelbus sprendimo persikėlė gyventi į įspūdingą beveik 400 kvadratinių metrų namą netoli Kauno IX forto.

Namas buvo statomas teismo proceso metu, o sklypas už 100 tūkst. eurų nupirktas dar nesibaigus ikiteisminiam tyrimui.

Per tuos dešimt metų, kol vyko ikiteisminis tyrimas ir buvo nagrinėjama byla, A.Riklikas net neįtarė, kad jam už nugaros nelegalų verslą organizavo ir pelnėsi jo giminaitis.

„Per teismo posėdžių pertraukas net kartu nuvažiuodavome papietauti. Abu dalijomės įtarimais, kodėl buvo pradėtas tyrimas, o aš juo pasitikėdamas dar paskolinau 60 tūkst. eurų“, – kalbėjo A.Riklikas.

Sidebar placeholder