Koronaviruso pandemija tapo rimtu iššūkiu ne tik sveikatos, bet ir socialinės apsaugos sistemoms daugelyje valstybių. Europos šalys, būdamos labiau socialiai angažuotomis, negu daugelis kitų žemynų šalių, jau per pirmąją ligos bangą, o ir vėliau demonstravo tikrą gerovės valstybių ideologiją ir praktiką atitinkančias priemones, nors tarp pirmosios ir antrosios ligos bangų sąlygų yra skirtumų. Taip ypatingai sunkioje situacijoje koronaviruso pandemijos metu atsidūrė vaikus auginantys tėvai ar globėjai. Beveik visos ES valstybės narės, taip pat Norvegija ir Jungtinė Karalystė, pirmosios koronaviruso bangos metu pasirinko visiškai arba iš dalies uždaryti lopšelius, vaikų darželius ir mokyklas, ir nutarė teikti vaikų priežiūros paslaugas tik būtinąsias paslaugas teikiančių tėvų vaikams. Vyriausybės ne tik uždarė šias priežiūros įstaigas, bet ir pateikė rekomendacijas dėl vaikų, kuriuos prižiūri seneliai, arba draudimų, nes seneliai priklauso COVID-19 rizikos grupei. Dėl to dirbantiems tėvams ir prižiūrėtojams teko papildomai stengtis suderinti savo darbą ir vaikų priežiūros pareigas. Kelios valstybės, reaguodamos į tai, pritaikė esamas vaiko priežiūros atostogas arba sukūrė specialias vaikų priežiūros sistemas. Kitos šalys įvedė išmokas ar teises prašyti atostogų, ar sutrumpintų darbo valandų, kad būtų atsižvelgta į nenumatytą reikalavimą rūpintis vaikais namuose ir prižiūrėti jų darbą mokykloje.
Skyrus dėmesio formuojant politiką, kuria atkreipiamas dėmesys į pastaruosius keletą metų aptariamą dirbančių tėvų ir globėjų „darbo ir gyvenimo pusiausvyrą“, įgyvendinant ES direktyvą (2019/1158), ir atliekant susijusius ne teisėkūros veiksmus, daugelis valstybių pastaraisiais metais jau buvo paskatinusios ir pailginusios savo šeimos atostogas, taikė esamas išmokas (pvz., Suomijoje), arba pritaikė jas laikinai pandemijos situacijai (https://eur-lex.europa.eu/eli/dir/2019/1158/oj). Nepaisant kai kurių svarbių skirtumų, dauguma užregistruotų priemonių buvo skiriamos tėvams, kurių darbas nebuvo sustabdytas arba kitaip paveiktas, ir kurie nedirba iš namų. Beje, daugeliu atvejų galimybė naudotis šiomis schemomis tėvams, kurių darbai jiems leidžia dirbti nuotoliniu būdu, buvo atmesta. Taip buvo Austrijoje, Kipre, Prancūzijoje, Liuksemburge, Maltoje, Rumunijoje ir Lietuvoje. Kai kurios valstybės, kaip Belgija, Čekija, Italija, Graikija ir Liuksemburgas pritaikė apribojimus, pagrįstus atskiro tėvo ar motinos pajamų situacija (arba namų ūkio situacija) tam, kad išvengti „dvigubos paramos pajamoms“ (pvz., kai vienas iš tėvų jau dalyvavo trumpalaikio darbo arba bedarbių schemoje). Šios paramos tikslas buvo padėti ypač pažeidžiamiems tėvams, negaunantiems jokios paramos pajamomis ir privalantiems pasirūpinti vaikais (Eurofound COVID-19 EU PolicyWatch duomenų bazė).
Dažnai taip pritaikytos sistemos yra papildomos ir neturi įtakos įprastoms vaiko priežiūros atostogoms, arba jomis galima pasinaudoti, jei pastarosios jau buvo išnaudotos. Kai kurioms iš jų (pvz., Austrijoje, Belgijoje ir Kipre) yra suteikiamos didesnės nei reguliarių vaiko priežiūros atostogų sistemų kompensavimo normos arba išmokos. Vaiko amžiaus ribojimai skiriasi, tačiau vidutinė viršutinė amžiaus riba pagal užfiksuotas priemones yra 13 metų. Tėvams arba neįgalių vaikų globėjams taikomos didesnės viršutinės amžiaus ribos, jei tokios yra. Tik kelios šalys (pvz., Austrija, Liuksemburgas ir Ispanija) išplėtė paramą arba teisę tiems, kurie rūpinasi kitais, pvz., pagyvenusiais išlaikomais asmenimis. Slovakija įvedė „slaugos išmoką“, kuri yra aiškiai susijusi su rūpinimusi išlaikomais asmenimis ar giminaičiais, turinčiais sveikatos problemų, arba kurie turi karantinuotis arba saviizoliuotis. Lietuva taip pat suteikė teisę gauti išmokas seneliams. Dauguma priemonių, apie kurias buvo pranešta, yra įgyvendinamos kaip specialiosios arba papildomos vaiko priežiūros atostogų dienos. Dauguma šalių suteikė tėvams arba globėjams, visiškai arba iš dalies, teisę į mokamas atostogas, tačiau daugeliu atvejų jas tiesiogiai subsidijuoja valstybė arba sugrąžina lėšas darbdaviui. Taip yra Austrijoje, Belgijoje, Kipre, Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje, Liuksemburge, Maltoje, Rumunijoje ir Norvegijoje. Be teisės prašyti (iš dalies apmokamų) tėvystės atostogų, Italija taip pat įvedė galimybę tėvams gauti vaikų priežiūros kuponus, kurių vertė 600 EUR (arba 1 000 EUR sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų atveju), subsidijuoti dalį išlaidų auklei pagal įprastus darbo santykius. Bulgarijoje, Čekijoje ir Latvijoje COVID-19 parama tėvams teikiama kaip papildoma išmoka vaikams, kai tėvai gauna išmoką už nedirbtą laiką, yra nemokamose atostogose arba tėvai, mokantys vaikus namuose. Ispanija suteikė teisę dirbantiems tėvams arba globėjams, kad jų darbo laikas būtų sumažintas iki 100 proc. (neapmokamai). Norvegija padvigubino tėvams skirtus atostoginius, kuriais jie gali pasinaudoti, rūpindamiesi sergančiu vaiku, arba pakeisdami susirgusį globėją visus kalendorinius metus. Nors dauguma šių priemonių yra skiriamos tik priežiūros įstaigų ir mokyklų uždarymo laikotarpiui, kai kuriais atvejais buvo nustatyta konkreti data, kuri gali būti pratęsiama. Daugeliu atvejų naujai įvestos arba iš dalies pakeistos paramos schemos yra platesnės, nes jomis gali naudotis kitos darbuotojų grupės. Tačiau tarp Europos šalių šios priemonės skiriasi – jeigu Graikijoje jas gali gauti visi darbuotojai, tai Portugalijoje savarankiškai dirbantys asmenys ir namų ūkio darbuotojai gauna mažesnes išmokas, o Kipre, Maltoje ir Rumunijoje privataus sektoriaus darbuotojams jos yra irgi mažiau dosnios. Čia jos tarnauja tik kaip „kraštutinė išmoka“ tėvams, kurie jas gauna nemokamose atostogose, arba kurie gauna išmokas už nedarbą, kaip Bulgarijoje ir Latvijoje.
Publikacija parengta vykdant LMT remiamą projektą „Socialinės politikos reakcijos į COVID-19 krizės pasekmes: nedarbo ir skurdo padėties analizė, tarptautinė patirtis ir rekomendacijos Lietuvai“ (P-COV-20-29, VU, vadovas – prof. Romas Lazutka)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą