AB "Lietuvos jūrų laivininkystė", kol dar nebuvo parduota danams, turėjo per 20 laivų, specialiai pritaikytų medienai gabenti.
Pabaiga. Pradžia 81 numeryje.
Šių eilučių autorius 12 metų vadovavo Suomijoje statytam miškovežiui, turinčiam ledo klasę. Sovietmečiu kiekvieną vasarą plaukdavome į šiaurę, į Arkties vandenyną, į Igarkos uostelį.
Vieną vasarą iš Kauno buvo atvykusi muzikantų grupė, vakarais grodavusi Igarkos restorane. Mūsų laivas iš uosto išplaukė dieną per pietus, tai kauniečiai susibūrę ant kalnelio prie išplaukimo kanalo ir medžiokliniais šautuvais mums saliutavo, ir skambiai skandavo "Gero vėjo!" Aišku, mes pajutome tautinį pasididžiavimą.
Tuometinėje Sovietų Sąjungoje trūkdavo maisto produktų, todėl Igarkoje laivai net neplanuodavo pasipildyti maisto atsargų, priešingai - padėdavo čia gyvenantiems savo draugams.
Beje, Sibiras - labai turtingas kraštas, tik reikia gerai, ūkiškai tvarkytis. Kad šis kraštas iš tikrųjų turtingas, XX a. pradžioje įrodė norvegas jūrininkas ir verslininkas Jonas Lyd.
Verslą organizavo norvegas
1912 m. Olse J. Lyd įkūrė kompaniją "Siberian Steaship, Manufacturing and Trading Ltd". Ji turėjo 60 garlaivių, įskaitant ir upinius, bei 170 baidokų. Veikla buvo labai pelninga. Jo laivai išveždavo iš Jenisėjaus upės Igarkos ir Ustj-Porto uostų medieną, medų ir, kad ir kaip keista - sviestą. Sviestas buvo gabenamas netgi į tokį žemės ūkio kraštą kaip Nyderlandai. Ši veikla nebuvo sustabdyta net prasidėjus Pirmam pasauliniam karui - rizikuodami laivai gabendavo krovinį į Angliją.
Jonas Lyd Jenisejuje organizavo žvejybą, pastatė keletą žuvies konservų gamybos įmonių. Produkcija buvo eksportuojama. Ir pasibaigus karui, ir Rusijoje įvykus revoliucijai jis dar kurį laiką tęsė savo veiklą. Jį priėmė netgi pats Leninas, jis gavo jo leidimą ir net Rusijos pasą, tad galėjo laisvai būti Rusijoje. Vis dėlto stiprėjant bolševikų valdžiai jam teko savo veiklą sustabdyti.
Dirbo vienas
Pačioje Igarkoje buvo paruošiama tik nedidelė miško medžiagos dalis. Net trys ketvirtadaliai lentų buvo plukdomi upių laivais ir baržomis 1300 kilometrų iš Jenisejaus aukštupio. Nors mes turėjome radijo ir telefoninį ryšį, tačiau apie upe plukdomo krovinio dalį informacijos beveik negaudavome. Pranešdavo, kad mūsų barža išplaukė, o kada atvyks - ne. Gal tai buvo ne vien tik informacijos stoka, bet ir kokios nors vietinės korupcijos daigai, nežinau.
Tačiau XX a. pražios norvego organizuotoje veikloje tvarkos buvo tikrai daugiau: upių baržų škiperiai už atvykimą laiku buvo skatinami, o pavėlavę baudžiami nemažomis piniginėmis baudomis. Laikas buvo skaičiuojamas ne tik dienomis, bet ir valandomis. To reikalavo ne tik verslo sėkmė, savo sąlygas diktavo ir Arkties ledo laukai - neišplauksi spalio pradžioje, stovėsi įšalęs iki kitų metų liepos pradžios, jeigu laivas ir žmonės iškentės. Galbūt jam geriau sekėsi todėl, kad dirbo vienas, nebuvo gausybės biurokratų. O Sovietų Sąjungoje tam pelningam miško eksportui vadovavo net keturios ministerijos - Miško pramonės, Užsienio prekybos, Jūrų ir Upių laivynų ministerijų žinybos ir dar keli moksliniai institutai. Tad valdininkų, nurodančių, kaip reikia dirbti, netrūko.
Eimutis ASTIKAS, jūrų kapitonas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą