Vakar Klaipėdoje lankėsi ITF dokininkų sekcijos koordinatorius Baltijos regionui, t. y. Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Rusijai, Aleksanderis Meieri, gyvenantis Estijoje. Su juo susitiko Lietuvos jūrininkų sąjungos, dokininkų profsąjungos atstovai ir aptarė bendrą padėtį minėtose šalyse, pasikeitė nuomonėmis, ką reikėtų daryti ateityje.
Kol kas pasaulyje dar nėra paskelbto nė vieno pigaus uosto. Pasak dokininkų profsąjungos pirmininko Vladimiro Bendoraičio, galimas daiktas, tokie uostai atsiras Naujojoje Zelandijoje.
Pigūs uostai nustatomi pagal 7 kriterijus. Tai būtų uostai, kuriuose dirbdamas žmogus negali išgyventi iš savo gaunamo atlyginimo. "Pigus uostas - blogas uostas. Prieš jį bus imamasi tam tikrų priemonių. Galbūt bus boikotuojamas krovinys, daroma didelė antireklama pasauliniu mastu. Baltijos šalys - vieta, kur labai akivaizdūs dideli skirtumai. Skandinavijos šalyse dokininkų atlyginimai gerokai didesni nei rytiniame Baltijos jūros regione. Visuose uostuose kraunamas tas pats krovinys, tokiais pačiais tempais, beveik tokiais pačiais įkainiais, o atlyginimai gerokai skiriasi. Kad taip nebūtų, pradedama kova prieš pigius uostus. Nesinorėtų, kad tarp jų papultų mūsų šalių uostai, nes kentėtų darbdaviai, nukentėtų ir darbuotojai. Manau, reikia kalbėtis su darbdaviu, kad jis pats nenorėtų būti pigus, tada gal pavyks pasiekti tikslą taikiu būdu, be jokių boikotų", - sako V. Bendoraitis.
Paklaustas, ar Klaipėda galėtų būti priskiriama pigiam uostui, jis atsakė, kad, ko gero, taip. Visų pirma todėl, kad iš keliolikos krovos kompanijų profsąjungos yra tik dviejose.
V. Bendoraičio teigimu, pagrindinė problema ta, kad sovietinei sistemai priklausiusiuose uostuose situacija kur kas blogesnė nei senosios kapitalistinės sistemos uostuose. Nors ir rytiniame Baltijos jūros regione gyvena europiečiai, tačiau jie gerokai atsilieka nuo kitų europiečių turint omenyje darbo sąlygas ir atlyginimą, paprasto žmogaus socialinį dialogą su darbdaviais. Tose šalyse dar nėra ratifikuotos konvencijos, kurios apibrėžia dokininko statusą.
Šiaurinėse Europos šalyse dokininkai uždirba 3 tūkst. eurų. Tų šalių uostuose su darbuotojais pasirašomos kolektyvinės sutartys, dokininkas gauna stabilų atlyginimą net tada, kai jam nėra darbo.
Pagal Lietuvoje galiojančią kvalifikaciją dokininkas prilyginamas juodadarbiui, nors, pasak V. Bendoraičio, jis yra aukštos klasės specialistas, dirbantis sudėtingą ir pavojingą darbą.
Minėtų Baltijos šalių dokininkai ir kiti specialistai bėga į Suomiją, Švediją, Norvegiją, vaizdžiai tariant, ten jie iš kitų dokininkų vagia darbo vietas sutikdami dirbti už mažesnį atlyginimą. Švedai ir suomiai jau sunerimę. Emigrantai, nemokėdami tos šalies kalbos, jau dirba specialistais. Pasak V. Bendoraičio, jeigu anksčiau lietuviai galėdavo dirbti tik juodus darbus, dabar jie dirba kaip normalūs dokininkai.
Kita problema, dokininkai visose šalyse sensta, o jauni žmonės neina dirbti šio darbo, nes sumuštinių tepėjas Anglijoje uždirba maždaug tiek, kiek dokininkas Lietuvoje. Be to, rytiniame Baltijos regione darbo krūvis labai didelis, todėl dokininkai suserga profesinėmis ligomis.
A. Meieris sako, jog nereikia kalbėti apie kovą su pigiais uostais, nereikia skelbti karo, nes tokiu atveju būtų prieita aklavietė. ITF parengta programa paremta ne kovos priemonėmis, o žmonių agitacija stoti į profsąjungas. Esant galingai profsąjungai, darbdavys negalės daryti vienpusio spaudimo darbininkams, tad jie jausis saugūs. Pasak A. Meierio, darbininkas turi tapti darbdavio partneriu, o ne vergu.
Kokių konkrečių priemonių bus imamasi įgyvendinant IFT programą, A. Meieris dar negalėjo pasakyti, nes kol kas dar tik žengiami pirmieji žingsniai. Tačiau jis mano, kad kaip pagrindas vis dėlto bus imama "pigių" vėliavų programa, kurią įgyvendina jūrininkų profsąjungos. Tokiomis vėliavomis yra pripažįstamos tų šalių, kuriose nėra profsąjungų judėjimo, vėliavos. Darbo sąlygas su "pigiomis" vėliavomis plaukiojančiuose laivuose kontroliuoja ITF inspektoriai. Jūrininkų programos tikslas - kad neliktų laivų su patogiomis vėliavomis, kad visi laivai būtų registruojami nacionaliniuose registruose. Dokininkų siekis - kad nebūtų pigių uostų, kad visi dokininkai ir uostų darbininkai priklausytų profsąjungoms, kad būtų sudarytos kolektyvinės sutartys.
Tokios programos įgyvendinimo idėja nuskambėjo ITF suvažiavime, vykusiame 2006 metais Afrikoje. Ir tik dabar tokia programa pradedama įgyvendinti. Rytiniame Baltijos regione, t. y. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vykdomas bandomasis projektas, kuriame kaip stebėtoja dalyvauja ir Rusija. Tikimasi, kad 2014-aisiais jau bus gauti pirmieji rezultatai, t. y. bus sustiprintos profsąjungos vietose, darbininkas galės būti ramus savo darbo vietoje. "Paprastas dokininkas turi suprasti, kad jis nėra vienas, kad jis gali kreiptis ir gauti pagalbą", - sako A. Meieris.
Ši programa pradedama įgyvendinti ir Afrikoje, Azijoje, Anglijoje bei JAV. Bus siekiama, kad ir su uosto darbuotojais, kaip ir su jūrininkais laivuose, būtų pasirašomos kolektyvinės sutartys, kad būtų nustatyti tam tikri darbo sąlygų, socialinių dialogų standartai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą