Retrozona
Tolimojo plaukiojimo kapitono Sigito Šilerio teiravomės, kuo šiais laikais skiriasi jūrininkų darbas, palyginti su tais, kuriais teko dirbti jam.
"Kaip ir anksčiau, taip ir dabar žmonės serga jūros liga, jie taip pat nemėgsta dirbti jūroje. Tačiau tada vis dėlto būdavo daugiau romantikos. Dabar laivų savininkai sugeba taip prispausti jūrininką, kad krante jam nebėra kada net pas merginas nubėgti", - juokauja S. Šileris.
Laivo savininkas nebeatestuoja
Anksčiau jūrininko diplome buvo nurodyta tik tai, kokiuose laivuose jis turi teisę dirbti. Laivavedžiai buvo atestuojami kasmet, pats laivo savininkas arba patikėdavo jiems savo laivą, arba ne.
Dabar atestacijos vykdomos arba keičiant diplomą, arba kas 5 metus. Laivavedys yra atestuojamas ne laivo savininko sudarytos komisijos kaip anksčiau, o arba mokymo įstaigoje, turinčioje licenciją egzaminuoti ir rengti jūrinius specialistus, arba valstybinėje įstaigoje.
Šiais lakais laivavedys turi turėti tokį diplomą, kad galėtų dirbti įvairių tipų laivuose. Pavyzdžiui, kruizinio laivo kapitonas turi mokėti valdyti ir tanklaivį. Po darbo kruiziniame laive norintysis įsidarbinti tanklaivyje turi lankyti kursus ir būti atestuojamas.
Sunkus momentas
Dabar reisų trukmė kitokia. Pavyzdžiui, du mėnesiai laive, du arba mėnuo laisvėje. S. Šilerio manymu, dabar jūrininkų darbas organizuojamas kur kas geriau - nebėra reisų, trunkančių po 12 mėnesių.
"Kai nusiteiki būti du mėnesius jūroje, tai padaryti nėra taip sunku. Bet kai likus dviem dienom sužinai, kad dar reikės būti dvi savaites - tada būna liūdna. Žinoma, čia daug kas priklauso nuo žmogaus psichikos. Vieni sunkiau, kiti lengviau tai išgyvena.
Pats sunkiausias dalykas man jūroje - netikėtai gautas nurodymas keisti kursą. Sakykime, turi reisą Ventspilis - Dublinas ir bėgioji sau. Tačiau staiga, kai iki Dublino tau lieka eiti kokios dvi paros, kai maisto atsargų turi tik savaitei, gauni nurodymą plaukti į Pietų Ameriką. Manei, kad po savaitės būsi namie, o, pasirodo, tu juos pasieksi tik po dviejų mėnesių. Tada persiorientuoti psichologiškai būna sunku. Paskui pradedi valdžiai aiškinti, kad tu negali to reiso padaryti, išsikovoji užsukimą į Kanarų salas, nes reikia produktų nupirkti..." - pasakojo Sigitas Šileris.
Dėl klaidos - pusantrų metų
Ilgiausiai pačiam S. Šileriui išbūti reise teko vienerius metus, 6 mėnesius ir 15 dienų. Tada dirbo pagal taimčarterį išnuomotame transportiniame refrižeratoriuje "Viktoras Jacenevičius". Po penkių mėnesių reisas artėjo į pabaigą, kapitonas ir įgula ruošėsi keitimui. Tačiau buvo pakeista tik komanda, o jam teko likti ir dirbti toliau.
Pasirodo, laivo nuomos sutartyje buvo parašyta, jog laivo savininkas gali keisti įgulą frachtuotojui pranešdamas prieš 30 parų, o žodis kapitonas buvo tiesiog praleistas. Pagal jūrinę teisę laivo kapitonas nėra įgulos narys. Tad laivo įgula buvo pakeista net tris kartus, o kapitonas ne - esą jam nepriklauso pagal sutartį, ir viskas. Tąkart S. Šilerį guodė mintis, kad jo reisas nesitęs begalybę, nes baigsis laivo registro dokumentų galiojimo laikas.
"Mus taip apipašė..."
"Ėjom iš Islandijos. Šiaurės jūroje pričiupo baisiausias štormas. Mus taip apipašė, kad sveikos vietos neliko laive: stiebus nulankstė, tiltelyje pilna vandens, ventiliatoriai nuplėšyti. Amžinatilsis kapitonas P. Šiaučiukėnas rėkia, kad, jeigu nieko daugiau nesugalvojame, tegu "starpomas" atsisėda ant ventiliatoriaus, kad vanduo nepiltų. Nedaug trūko, kad būtume nugarmėję į Šiaurės jūrą labai greitai. Laivas perkrautas, bangos pasakiškos, vėjas didžiulis - bet senas laiviukas "Primorsk" atlaikė.
Grįžome kaip apipešiotas katinas, bet išsaugoję ant denio turėtą krovinį. Gerbiu P. Šiaučiukėną už tokią jūros sampratą. Apipuolusiems žurnalistams po to reiso jis pasakė, kad buvę baisu, bet linksma, - dalijosi prisiminimais S. Šileris. - Tuos nuotykius, per kuriuos nebūna žmonių mirčių, vėliau paverti linksmais. Labai sunku, kai grįžusio sena mama klausia: "Kapitone, kur padėjai mano sūnų?"
Sunkiai ištariami pavadinimai
Beje, anais laikais laivai buvo pavadinami vardais, visiškai negalvojant apie tai, kaip juos turės ištarti užsieniečiai. Galima įsivaizduoti, kaip sunku buvo afrikiečiams pasakyti "Viktoras Jacenevičius".
Nepavykus keliems bandymams jie ėmė laivą vadinti tiesiog Viktoru, galiausiai "echo siera, echo tango".
Vidmantas MAŽIOKAS
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą