Kaip "Vakarai" prarado savo galybę

Retrozona

Prieš 40 metų rugsėjo mėnesį Klaipėdoje buvo pradėta statyti Vakarų laivų remonto įmonė (VLRĮ, dabar Vakarų laivų gamykla, VLG). Ji tapo viena geriausių ne tik buvusios Sovietų sąjungos, bet ir Europos laivų remonto įmonių, buvo Lietuvos pasididžiavimas.

Pasak Aleksandro Kolesovo, Klaipėdos laivų remonto įmonėse atidirbusio 35 metus, šiais laikais tokios įmonės nebėra nei Lietuvoje, nei Europoje, ir, ko gero, nebebus. Dabar panašios įmonės iš esmės nebeužsiima tik laivų remontu, jis jose tampa pagalbine gamybos šaka.

Prieš keliasdešimt metų Sovietų sąjungai trūko apie 40-45 proc. remontinių pajėgumų. Visas didžiatonažis jos laivynas dažniausiai buvo remontuojamas užsienyje ir už tai reikėdavo brangiai mokėti valiuta. Planuota laivų remonto įmonę statyti Kaliningrado srityje, ant Pregolės upės kranto. Tačiau atsižvelgta į tuometinės Lietuvos Vyriausybės pageidavimą, ir tokia gamykla pastatyta Klaipėdoje.

"Vakarai" turėjo 100 proc. užtikrinti didžiatonažių Baltijos jūros ir pietinio Juodosios jūros baseino žvejybos laivų remontą. Todėl buvo mestos didelės jėgos ir per 12 metų pastatyta galinga įmonė. Ji kainavo apie 115 milijonų rublių, arba 200 mln. JAV dolerių. Beje, sovietinis rublis tada buvo brangesnis nei doleris.

Kai įmonė pradėjo veikti, kartais joje vienu metu būdavo remontuojama iki 27 laivų. Prie krantinių stovėdavo po keturis laivus, dokuose - po tris. Reikėdavo metų metais laukti eilės, kad laivas būtų suremontuotas šioje gamykloje. Joje dirbo daugiau kaip 4,5 tūkst. žmonių. Šiandien tokių vaizdų VLG jau nebepamatysi.

Šiandieniniai "Vakarai", A. Kolesovo manymu, jau nebe ta gamykla. Ji dabar daugiausia orientuojasi į laivų statybą. Gamyklos saulėlydis, pasak pašnekovo, prasidėjo artėjant 2000-iesiems, kai ji buvo pradėta dalinti dalimis ir perduoti akcinėms bendrovėms. Šiandien jos nuomojamoje teritorijoje yra keliolika akcinių bendrovių. "Man labai gaila, kad taip atsitiko. Nebeliko nieko, kas buvo pastatyta darbuotojų gerovei, didelė dalis gamyklos įrengimų buvo parduota", - apgailestavo A. Kolesovas.

Pastatyta buvusiame sąvartyne

Aleksandras Kolesovas Permės (Uralo sritis) jūreivystės mokykloje įgijo laivų mechaniko specialybę. Dirbti į Klaipėdą atvyko 1954 m. Pradėjo tuometinėje Bandomojoje laivų remonto įmonėje (BLRĮ, dabar AB "Klaipėdos laivų remontas"). 1964 metais buvo paskirtas vykdyti tuometinio Sovietų sąjungos susivienijimo "Giprorybprom" projektą - pasirengti "Vakarų" įmonės Klaipėdoje statyboms.

Prieš keliasdešimt metų dabartinėje "Vakarų" vietoje buvo miesto sąvartynas. Keletą Marių gatvės namų gyventojų buvo iškelti, jiems pastatyti butai, nes jų namai prasidėjus statyboms atsidūrė po vandeniu.

VLRĮ pradėta statyti 1966 metais. Pirmas etapas baigtas po ketverių metų - 1970-aisiais. Tais pačiais metais buvo paskirta jau veikiančios VLRĮ direkcija. Pirmasis direktorius - buvęs BLRĮ direktorius Leonardas Pricas. A. Kolesovas 1971 metais tapo direktoriaus pavaduotoju ir išdirbo iki 1980 metų. Tais metais buvo paskirtas įmonės vyriausiuoju inžinieriumi, o po 7 metų vėl grįžo dirbti į BLRĮ inžinieriumi. Beje, A. Kolesovas 14 metų ėjo Klaipėdos miesto deputato pareigas.

Pirmas dokas, pirmas laivas

VLRĮ labiausiai plėtojo savo veiklą ir atsistojo ant kojų per pirmus 10 darbo metų - nuo 1970 iki 1980 metų. 1970 metais gamykla jau buvo gerai įrengta, aprūpinta įrengimais ir specialistais. Ji turėjo ir 2 savo vilkikus, ir plaukiojantįjį kraną. Vienas plaukiojantysis dokas buvo atplukdytas iš Švedijos, kitas iš tuometinio Leniningrado (dabar Sankt Peterburgas), trečias iš Chersonos, kitos plaukiojančiosios priemonės buvo pristatytos iš Bulgarijos, nupirkti itališki ir suomiški portaliniai kranai. Taigi įrenginiai buvo perkami už valiutą ir užsienyje.

1969 metais reikėjo pastatyti į vietą 27 tūkst. tonų keliamosios galios švediškąjį doką, kainavusį milijonus valiutos. Beje, jis galėjo dirbti bet kur jūroje autonominiu režimu, turėjo savo katilinę, dyzelinius įrenginius, siurblinę, kompresorinę ir kt.

Kad brangus įrenginys nestovėtų be darbo, buvo įkurta šios plaukiojančiosios gamyklos direkcija. Jos direktoriumi buvo paskirtas iš Murmansko komandiruotas Ivanas Demidovas. Beje, šiandien jam jau 88 metai.

1969 metais dokas buvo pastatytas į vietą ir į jį pakeltas pirmas laivas iš Murmansko "Sovetskaja Arktika". Nuo to laiko ir prasidėjo VLRĮ įmonės gamybinė veikla.

Cechuose augo gėlės

Tiesiog gamyklos teritorijoje jos darbuotojams buvo teikiama daugybė paslaugų. Čia buvo taupomoji kasa, batų taisykla, siuvykla, skalbykla, valykla, pašto skyrius, kad galėtų siųsti ir gauti siuntinius, 9 valgyklos, du bufetai, konditerijos cechas, šiltnamis, kuriame buvo auginamos gėlės, tad visuose cechuose jų būdavo.

Įmonės darbuotojams mieste buvo pastatyti trys vaikų darželiai, poilsio namai ant Minijos upės kranto, VLRĮ ir BLRĮ lėšomis įsigyti Jokūbave sodų sklypai, kad darbuotojai juose galėtų ilsėtis. Buvo pastatyta VLRĮ poliklinika - dabar Jūrininkų poliklinika. Tokio serviso darbuotojams, pasak A. Kolesovo, tada nebuvo nei kitose Sovietų sąjungos, nei Lietuvos gamyklose.

Aišku, gamyklą finansavo Sovietų sąjunga iš bendro katilo, tačiau ji ir pati užsidirbdavo ir nemažai lėšų skirdavo kultūrinėms bei socialinėms darbuotojų reikmėms.

Beliko 10 proc.

Paklaustas, kodėl taip atsitiko, kodėl Lietuva neišsaugojo tokios gamyklos, A. Kolesovas atsakė, jog, kai suiro Sovietų sąjunga, sumažėjo ir žvejybos laivų. Remonto įmonėms reikėjo darbo, laivų buvo ieškoma po visą Europą.

Dabar iš to, kas Lietuvoje buvo pasiekta laivų remonto pramonėje iki 1990 metų, jo manymu, išliko galbūt apie 10 proc. BLRĮ pamažu likviduojama, AB "Laivitė" iš esmės remontuoja savo akcininkų laivus. Tai, kad VLG taps šiuolaikine galinga laivų remonto įmone, A. Kolesovas netiki. Jo manymu, šiuo metu įmonė tik ieško būdų, kaip išgyventi.

(Bus daugiau)

Vidmantas MAŽIOKAS