Kaip "Vakarai" prarado savo galybę

Retrozona

Baigiame Aleksandro Kolesovo, 35 metus dirbusio Klaipėdos laivų remonto įmonėse, o Vakarų laivų remonto įmonėje (VLRĮ) - nuo pat jos statybos, pradėtos prieš 40 metų, pradžios, pasakojimą apie tai, kokių aukštumų ši įmonė buvo pasiekusi sovietmečio laikais.

Tuo metu, kai "Vakarai" remontavo Sovietų sąjungos laivus, kai susidarydavo remonto laukiančių laivų eilės, remonto apimtys buvo didžiulės. Pasak A. Kolesovo, kelerius metus dirbusio VLRĮ vyriausiuoju inžinieriumi, vienerius metus laikinai ėjusio ir generalinio direktoriaus pareigas, Lietuva daugiau tokios galingos remonto įmonės niekada nebeturės.

Pagal projektą buvo statoma laivų remonto įmonė, kurioje turėjo dirbti 10000 žmonių. Pradėjus dirbti visu pajėgumu, per metus jai būdavo skiriama apie 42-45 mln. rublių - ir atlyginimams, ir materialiniams resursams, ir kt. - žodžiu, įmonei išlaikyti. Tačiau tuos milijonus rublių turėjo panaudoti ne 10, o 4,5 tūkst. žmonių.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau kaip ir šiais, taip ir anais laikais gamyklai trūko kvalifikuotai dirbančių žmonių. Pavyzdžiui, atliekant plaukiojančiosios bazės kapitalinį remontą, vien tik laive dirbdavo 400-500 žmonių, neskaičiuojant tų, kurie dar triūsdavo cechuose. Pasitaikydavo, kad laivo remontas ilgai užsitęsdavo.

Tais laikais buvo iškilusi aprūpinimo transportu problema. Į darbą vienu metu turėdavo važiuoti daugiau kaip 4 tūkst. darbuotojų, neskaičiuojant dar apie 1000 remontuojamų laivų įgulų narių, ir vienu metu po darbo grįžti.

Didžiausias pasiekimas

Prieš 40 metų pradėjus statyti Vakarų laivų remonto įmonę buvo diegiamos naujos tais laikais technologijos. Gamykla ne tik pati turėjo konstruktorių biurą, jos teritorijoje buvo įsikūręs centrinio Talino laivų remonto konstruktorių instituto filialas. Apie 200 žmonių rengė techninius dokumentus, instituto filialo darbuotojai - projektus.

1981-1982 metais "Vakarų" gamykla už sėkmingą darbą buvo apdovanota aukščiausio lygio Ministrų Tarybos, Sovietų sąjungos komunistų partijos centro komiteto ir profsąjungos centro komiteto vėliavomis. Dvejus metus iš eilės gamyklos vardas puikavosi Sąjungos liaudies ūkio pasiekimų parodos garbės lentoje Maskvoje. Tais laikais tai buvo laikoma didžiausiu pasiekimu.

Tam, kad įmonė patektų į minėtą garbės lentą, reikėjo vykdyti planą (1984 metų ataskaitoje teigiama, kad per 1983 metus buvęs suremontuotas 181 įvairių tipų laivas), turėti gerus techninius įrenginius, sudaryti geras darbo ir buities sąlygas, plėtoti gamybos kultūrą ir t. t. Atvykę komisijos nariai vertindavo dešimtis įmonės veiklos aspektų.

Beje, darbo sąlygas gamykloje nuolatos tikrindavo respublikinio profsąjungos komiteto atstovas, liaudies kontrolė, deputatų komisija, sanitarijos ir epidemiologinės stoties atstovai, kontroliavę ir pramoninę gamybą, ir maitinimą. Tikrintojų netrūko, visus nurodytus trūkumus tekdavo šalinti.

Sava poliklinika, sava mokykla

Gamykloje buvo medicinos punktas, budėdavo ne tik medicinos seselė, darbuotojus priimdavo įvairūs gydytojai. Nuolatos būdavo atliekama darbuotojų medicininė apžiūra, darbuotojai nuo įvairių ligų būdavo skiepijami neklausiant sutikimo. Toks dėmesys žmones net vargindavo ir jie būdavo nepatenkinti. Beje, gamykla tais laikais dar turėjo ir savo polikliniką, o nuo 1976 metų čia buvo leidžiamas laikraštis "Laivų remontininkas". 110 tūkst. rublių per metus buvo skiriama savo gaisrinės kompleksui, buvusiam už gamyklos teritorijos, išlaikyti.

Dabartinė Klaipėdos turizmo mokykla anksčiau rengė specialistus VLRĮ. Profesinėje techninėje mokykloje, turėjusioje 600 vietų, trejus metus mokydavosi laivų remontininkai, suvirintojai, korpusininkai. Paprastai rugsėjo 1 d. prasidedant naujiems mokslo metams moksleiviai atvykdavo į gamyklą, jiems čia buvo organizuojama ekskursija. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ši mokykla buvo likviduota, nes tiek daug remontininkų nebereikėjo.

Vokiečiai stebėdavosi

A. Kolesovas pasakojo, jog įmonės teritorija būdavo labai prižiūrima. Joje buvo daug žaliųjų zonų. Vien tik teritorijos tvarkymu, jos meniniu apipavidalinimu rūpinosi apie 130 žmonių.

Atvykusios į įmonę vokiečių delegacijos negalėdavo atsistebėti, kad tiek daug žalumos, taip gražu ir tvarkinga ten, kur remontuojami laivai.

Beje, prieš įmonės teritoriją buvo ketinta pasodinti parką, kad medžiai gyvenamųjų namų gyventojams uždengtų "purvinus" remonto vaizdus. Parkų zona buvusi numatyta net projektinėje užduotyje.

Priklausė vienam susivienijimui

Norint ką nors gauti reikėdavo dar daugiau parašų surinkti nei dabar. Pavyzdžiui, dėl žemės Jokūbave sodų sklypams reikėjo apie 20 organizacijų parašų, kad Ministrų Taryba duotų leidimą 400 sodų sklypų, skirtų VLRĮ ir Bandomosios laivų remonto įmonės (BLRĮ, dabar AB "Klaipėdos laivų remontas") darbuotojams suformuoti.

Beje, vienu metu VLRĮ ir BLRĮ priklausė vienam susivienijimui "Vakarų žvejybos laivyno remontas" ("Zapremrybflot"). VLRĮ remontavo stambius laivus, BLRĮ - mažesnius. Susivienijimas egzistavo kelerius metus. Paskui, apie 1988 metus, kai įmonės galėjo pačios spręsti, BLRĮ atsiskyrė ir po kurio laiko tapo Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo ("Litrybprom") dalimi, nes ji daugiausia remontavo šio susivienijimo laivus.

Neatsakytas klausimas

Suprantama, sovietmečiu, kai VLRĮ klestėjo, buvo kiti laikai, kitos darbo sąlygos, kitas finansavimas, kiti planai. Įmonės vadovybei nereikėjo tada sukti galvos, kaip sutaupyti, kaip išlikti aršioje konkurencinėje kovoje, iš kur gauti pelningų užsakymų. Svarbiausia buvo vykdyti planus. Tai, kas buvo, lyginti su dabartimi sunku - visiškai skirtingi dalykai.

Tačiau noromis nenoromis kyla klausimas, kodėl taip atsitiko, kad ne "Vakarai", buvusi viena galingiausių Sovietų sąjungos laivų remonto įmonių, nusipirko laivų remonto įmonę Estijos Talino uoste, o šios šalies koncernas "BLRT Grupp" tapo "Vakarų" savininku. Estijos koncernas, liaudiškai sakant, tempia gamyklą už ausų ir žada ją per kelerius metus padaryti modernia ir šiuolaikine laivų remonto bei statybos įmone Europos mastu. Į šį klausimą A. Kolesovas atsakymo nepateikė.

Vidmantas MAŽIOKAS