Kaip "Vakarai" prarado savo galybę

Retrozona

Prieš 40 metų vėlų rudenį buvo pradėta statyti Vakarų laivų remonto įmonė (VLRĮ, dabar AB Vakarų laivų gamykla), po kurio laiko tapusi Klaipėdos miesto pasididžiavimu. Į ją buvo vežamos užsieniečių delegacijos, atvykdavusios į Klaipėdą.

Tęsiame Aleksandro Kolesovo, ilgus metus dirbusio šioje gamykloje, pasakojimą apie tai, kas šiandien jau tapo istorija. Jis apgailestauja, kad tokios galingos gamyklos Lietuva jau nebeturės, tačiau neslepia ir tuo metu jai iškilusių problemų, kurių kai kurios persikėlė į šias dienas ir iki šiol liko neišspręstos. Viena jų - dokų duobių problema.

Įmonę šildė laivas

Pirmas VLRĮ statybos darbų etapas buvo baigtas 1970 metais. Tačiau katilinę statyti buvo numatyta kito etapo metu, tad reikėjo sugalvoti, kaip apšildyti jau pradėjusią veikti gamyklą.

Buvo priimtas tais laikais labai originalus sprendimas - tam panaudoti nurašytą garinį "Liberty" tipo laivą.

"Liberty" tipo laivai Amerikoje buvo statomi 1943 metais. Jie buvo skirti vienam reisui Amerika-Rusija, Murmanskas. Jais Sovietų sąjungai buvo gabenami įrengimai, maisto produktai. Laivų statybą Amerikoje organizavo viena automobilių firma. Laivas buvo pastatomas per mėnesį. Iki Anglijos tie laivai atplaukė be kliūčių, o paskui nemažai jų nuskandino vokiečių povandeniniai laivai. Tačiau dalis "Liberty" tipo laivų Murmanską vis dėlto pasiekė. Sovietų sąjungoje tie laivai vienam reisui, sutvirtinus jų korpusus, dar kurį laiką buvo naudojami kaip sausakrūviai laivai ir pradėti nurašyti septintame dešimtmetyje.

Toks "Liberty" tipo laivas buvo atplukdytas ar iš Kaliningrado, ar iš Latvijos, iš kur konkrečiai, A. Kolesovas jau nebeprisimena, į "Vakarus". Buvo iškasta duobė, į ją įplukdytas laivas ir apkastas gruntu, kad nejudėtų štormų metu. Taip šis laivas kelerius metus šildė gamyklą, kol buvo pastatyta garo katilinė. Tada gruntas buvo nukastas, laivas nuplukdytas į Rygą ir supjaustytas kaip metalo laužas.

Elektroninė kontrolinė

Įmonės vyriausiojo energetiko Algio Borusevičiaus iniciatyva devintojo dešimtmečio pradžioje, kai įmonė jau buvo tvirtai atsistojusi ant kojų, "Vakaruose" buvo įrengta elektroninė kontrolinė. Nereikėjo joje laikyti žmonių, tikrinančių, kas patenka į įmonės teritoriją. Lietuvos įmonė viena pirmųjų Sovietų sąjungos žuvies pramonėje pradėjo taikyti tokią naujovę.

Be to, tuo metu buvo įdiegtas ir visų energetinių objektų valdymo pultas, buvo nutiesta šimtai kilometrų kabelio.

Gelbėjo naftininkus

Kartą Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje sugedo vandenilinė turbina ir įmonė negalėjo dirbti. Kasdien ji patirdavo maždaug po 700 tūkst. rublių vertės nuostolių. Norint pakeisti turbiną nauja, reikėjo laukti 7 mėnesius, kol ją pagamins Kazanės gamykla.

Naftininkų turbina buvo atvežta į "Vakarus". Dvi paras dieną naktį žmonės plušėjo ir ją suremontavo. To dėka Mažeikių įmonė nedirbo iš viso tik 10 parų ir prarado tik 7 milijonus rublių, o ne daugiau.

Važinėjo traukinukas

Kai buvo pastatyti visi pirsai, visi trys dokai, susidarė nemažas, daugiau kaip 1 km, atstumas. Kad įmonės darbininkams nereikėtų eiti pėsčiomis ir neštis instrumentų, pradėjo kursuoti du vagonėlius turintis autotraukinukas. Jis po gamyklos teritoriją važinėjo kelerius metus.

Girtuoklius veždavo autobusais

Pasiteiravus, ar viskas sovietmečiu VLRĮ buvo tik gerai, nebuvo jokių problemų, A. Kolesovas prisipažino, jog jų taip pat buvo ir jas reikėdavo spręsti. Būdavo ir nelaimingų nutikimų darbe, ir mirties atvejų.

Viena iš problemų, kurios dabar nebėra, ta, kad nebuvo galima atleisti iš darbo girtuokliaujančių žmonių. Su jais turėjo būti dirbama, t. y. bandoma juos perauklėti. Kad eidami į darbą pakeliui jie neprisigertų, juos veždavo specialus autobusas. Suprantama, tai erzindavo kitus įmonės darbuotojus.

Dokų problema liko

Rengiant VLRĮ statybos projektą buvo planuota statyti 2 sausuosius dokus. Jie kur kas ekologiškesni, tačiau tais laikais kainavo labai brangiai, milijonus rublių, tad apsiribota trimis plaukiojančiaisiais dokais.

Pirmas 1969 m. buvo pastatytas 27 tūkst. tonų keliamosios galios Švedijoje statytas dokas, buvęs tarsi plaukiojanti gamykla. Taigi greitai jis jau bus eksploatuojamas 40 metų. Kitas gautas iš tuometinio Leningrado 13,5 tūkst. t keliamosios galios dokas buvo pastatytas apie 1970-1975 metus, maždaug tais pačiais metais įsigytas ir trečiasis apie 8,5 tūkst. tonų keliamosios galios dokas, atplukdytas iš Chersonos (Ukraina). Tais metais jiems buvo iškastos ir duobės, kad grimzdami į vandenį nesėstų ant dugno. Technologija tokia - į vandenyje panirusį doką įplukdomas laivas, paskui dokas pakyla kartu su juo.

Pasak A. Kolesovo, dokų duobės, kurios užnešamos dumblu, kuriose susirenka nuo laivų korpusų nugramdyti dažai ir kt., praėjus tam tikram laikui turi būti išvalomos. Tokios praktikos laikomasi visame pasaulyje. Problema ne ta, kad jas išvalyti būtų sunku, bėda ta, kad nėra kur dėti iš duobių išvalyto užteršto grunto. Ypač jį teršia nuo laivo korpusų nugramdyti antikoroziniai dažai.

Laivo korpusai tam, kad prie jų vandenyje neliptų įvairūs elementai, kad neapgautų kriauklėmis ir t. t., kad dėl to laivai neprarastų greičio, yra dažomi specialiais antikoroziniais, antibakteriniais dažais, kurie yra nuodingi.

Paklaustas, ar statant VLRĮ buvo numatyta vieta, kur bus dedamas dokų duobių gruntas, A. Kolesovas atsakė, jog ne. Pasak jo, prieš 40 metų tokiais dažais laivų korpusai dar nebuvo dažomi, tada dažai dar nebuvo tokie nuodingi.

Nuodingieji dažai sovietų laivų remonto pramonėje, pasak A. Kolesovo, atsirado maždaug devintojo dešimtmečio pradžioje, jie buvo gaminami Rygos gamykloje. Tada ir iškilo būtinybė spręsti problemą - kaip surinkti dažų nuo laivų korpusų likučius, kad jie nepatektų į vandenį, nekristų į dokų duobes. Buvo kreiptasi į įvairius institutus, kad pateiktų pasiūlymų, kaip būtų galima susiurbti tuos dažus. Tačiau jokio sprendimo tais laikais taip ir nebuvo rasta. Jeigu būtų buvę pastatyti sausieji dokai, dažų likučiai bent jau nepatektų į vandenį, tad problema būtų sprendžiama paprasčiau.

Kad šiais laikais laivų korpusai būtų dažomi kokiais nors kitais dažais, kurie būtų ne taip nuodingi, A. Kolesovas netiki. Laivų savininkai suinteresuoti, kad laivas neprarastų greičio, neeikvotų daugiau kuro ir t. t. Jo manymu, būtina sugalvoti būdą, kaip apsaugoti uosto akvatoriją, kad tie dažai nepatektų į ją.

Su respiratoriais

"Vakaruose" sovietmečiu dokų duobės buvo tikrinamos kasmet, norint įsitikinti, kiek jos yra užneštos, koks jų gylis. A. Kolesovas sako, jog čia dirbantys žmonės buvo informuoti, kad dirba kenksmingomis sveikatai sąlygomis, tai nuo jų nebuvo slepiama. Dažantieji laivus ir dirbantys dokuose valant nuo korpusų dažus bei atliekantys kitus darbus kenksmingomis sąlygomis privalėdavo dirbti su respiratoriais. To reikalavo saugumo technikos taisyklės. Žmonės turėdavo pasirašyti, kad su jomis yra susipažinę.

Beje, "Vakarų" medicinos punktas tais laikais darydavo specialią pastą, kuria darbininkai turėdavo išsitepti veidus, kad ant jų nepatektų nuodingų medžiagų. Be to, tie, kurių darbo sąlygos būdavo kenksmingos, kasdien gaudavo nemokamai pieno ir privalėdavo jį gerti. Tokį sprendimą buvo priėmusi profsąjunga. Žinoma, kenksmingomis sąlygomis dirbančiųjų atlyginimai buvo didesni. Be to, jie išeidavo į pensiją 5 metais anksčiau, būdami 55-erių. Beje, "Vakaruose" brigadininkai tais laikais gaudavo 2-3 kartus didesnį atlyginimą nei direktoriai, jie uždirbdavo po 600-800 rublių. Valytojos atlyginimas irgi viršydavo 100 rublių.

Vidmantas MAŽIOKAS