Pirmasis knygos leidimas pasirodė prieš daugiau kaip trisdešimt metų, 1981-aisiais. Esate išklausęs šūsnis ją perskaičiusių vaikų, paauglių ir, žinoma, jų tėvelių, o ir prisiekusių jūrininkų bei jūrą tik nuo kranto mačiusiųjų pagyrų. Kas skaitytojus taip žavi ir patraukia?
Atrodys, kad girsiuosi… Išėjus knygai, pirmiausiai žvejai ją ir įvertino - iki šiol saugau jų tautinę juostą, kuria mane aprišo. Pirmasis trisdešimties tūkstančių egzempliorių knygos tiražas buvo beregint išgraibstytas, ir netrukus knyga buvo išleista pakartotiniu šešiasdešimties tūkstančių tiražu. Esu labai pamalonintas, kad, praėjus keleriems dešimtmečiams, "Tyto Albos" leidykla vėl prisiminė tą knygą ir pasiūlė ją dar sykį išleisti, papildžius Lietuvos laivybos istoriją, kuri iš tiesų yra be galo turtinga. Į talką atėjo Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai tėvas ir sūnus Romaldas ir Romualdas Adomavičiai, Lietuvos laivybos istorijos tyrinėtojai. Tiesą sakant, aš iki šiol neskiriu, kuris Romualdas, o kuris Romaldas - čia, matyt, tokie šeimos žaidimai. Muziejuje jie šaukiami Romu ir Romuku. Taip į juos kreipiuosi ir aš.
Tie Adomavičiai yra Jūrų muziejaus turimo eksponato kurėno kapitonai?
Taigi, tie patys. Knygoje skaitytojai ras aprašymus, kaip kurėnų žvejai po burėmis gyveno: miegojo, valgė ir, žinoma, gaudė žuvį, kaip ją išlaikydavo spurdančią, kol grįš į krantą. Ir daugybę kitų įdomių dalykų.
Apie ką rašant Jums pačiam širdis spurdėjo? Juk daugelį aprašomų "objektų" Jūs pats, daugelį metų dirbęs šlovę pelniusiame ne tik Lietuvoje, bet, drįsiu teigti, visoje Europoje Jūrų muziejuje direktoriumi, esate čiupinėjęs savo rankomis, tyrinėjęs akimis ir siela?
1975 metais aš, dar tik pradedantis plunksnuotis iš istoriko į muziejininkus, plaukiau su vidutinio žvejybos tralerio žvejais į Mauritanijos zoną eksponatų besikuriančiam Jūrų muziejui medžioti. Jau tuomet supratau, koks didelis skirtumas tarp jūrininkų krante ir jūroje. Krante jie - bravūriški, besistengiantys pasimėgauti kranto malonumais, o jūroje, dirbdami tikrai be galo sunkų darbą mėnesių mėnesiais, jie tokie dvasiškai tyri ir gilūs, branginantys savo šeimas, vaikus, įvertinantys kiekvieno šalia dirbančio atkištą petį ir ištiestą ranką sunkiu dvasiniu ar fiziniu momentu. Be galo tuo žavėjausi. Manau, kad tai atsispindi ir knygoje.
Kurios ir dėl ko naujai išleistos papildytos ir praplėstos knygos vietos Jums yra ypač brangintinos?
Man, kilusiam nuo Radviliškio, kiek apmaudu, kad Lietuva pirmiausiai pristatoma kaip žemdirbių kraštas. Ir taip atrodytų, kad lietuviai, tarsi katinai, bijosi įmerkti į vandenį letenėles… Lietuva turi labai gilias jūrines tradicijas, apie kurias, rengiant dar pirmąjį knygos leidimą, kai ko pats nežinojau arba apie tai, pati žinot dėl ko, reikėjo nutylėti. O jūrininkystės, laivybos istorija negali būti skaidoma į prieškarinę ir pokarinę, lietuvišką, vokišką ar tarybinę. Užtat man taip svarbu buvo muziejaus ekspozicijai išgelbėti nuo supjaustymo mažąjį ir vidutinį žvejybos tralerius, kurie dabar stovi šalia grynai lietuviško medinuko. Jūs tik įsivaizduokit, kaip reikėjo iškelti į krantą 63 tonas sveriantį laivą ne kokiame doke, o prie sutvirtinto Kuršių marių kranto, jo nepažeidžiant. Ir dar laivą nuvilkti keliasdešimt metrų sausuma į jo "ramybės uostą" žemėje… Ir tokių, man labai brangių epizodų, knygoje yra nemažai.
Dirbdamas Jūrų muziejuje, o ir dabar Jūs, kaip sakoma, plunksną paskrebinat ir kurdamas epigramas, juokingus ketureilius, atspindinčius Jūrų muziejaus kūrimo istoriją, kurios didžiąja dalimi esate pats. Epigramose puikiai atsispindi žmonių, kuriuos per darbus teko gerai pažinti, charakteriai. Jūsų brolis - žinomas Lietuvos dailininkas Arvydas Každailis, Jūs - literato gyslelę turįs žmogus. Kaip manote, iš kur tie gebėjimai parėjo?
Tos epigramos, ketureiliai - priešnaujametinės Jūrų muziejaus "balabaikos", neturinčios išliekamosios literatūrinės vertės. O štai "Palonų istorijas", kurios buvo išleistos 1997 metais, labai vertinu. Tai autobiografinė, visai neišvaizdi knygelė, bet joje galbūt galėtumėte atrasti momentus, kurie formavo mane ir brolį Arvydą, kuris, beje, ir iliustravo knygą "Laivai ir jūrininkai". Dabar, žvelgdamas atgal, aš pats nesuprantu, kokios jėgos slypėjo manyje, kad ruošiant muziejaus ir akvariumo ekspozicijas, restauruojant ir pritaikant muziejui Kopgalyje išlikusį nesusprogdintą gynybinį fortą, statant ir įrengiant delfinariumą aš dar sugebėjau rašyti knygas…
Jūs dar esate parašęs vaikų labai mėgstamą knygelę "Ko verkė plekšnytė". O visas tas Jūsų energijos ir darbštumo fontanas turi savo kainą ir pasekmes - per anksti pašlijusi sveikata… Nepaisydamas to, Jūs vis tiek dirbate. Manau, bent dalis Lietuvos rinksis į Jūsų knygos pristatymą knygų mugėje ir džiaugsis ja. Ar jau esate pajutęs ženklų, kad ir šis knygos "Laivai ir jūrininkai" tiražas bus beregint išgraibstytas, kaip ir ankstesnieji?
Kai susipažįstu su kokiu nauju žmogumi, sutiktu mano kelyje, ir prisistatau Aloyzu Každailiu, o man pasako: "A, tai jūs tas, kurio knygą esu suskaitęs iki skutelių", - tirpstu iš laimės. Ir dabar įvairiais keliais pareina informacija, kad tos knygos daug kas jau laukia. Viliuosi, kad ji bus reikalinga dideliems ir mažiems. O svarbiausia - skaitoma. Nepaisant to, kad jūrinė valstybė Lietuva lyg ir nebeturi laivyno…
Aloyzo Každailio dosjė
Vilniaus universitete įgijęs istoriko diplomą, kartu su nedideliu būriu bendradarbių ruošė Lietuvos jūrų muziejaus ir akvariumo ekspozicijas, dalyvavo restauruojant ir pritaikant muziejui XIX a. fortą, statant ir įrengiant delfinariumą. 1975 m. paskirtas muziejaus direktoriumi, šias pareigas ėjo iki 2002 m. Atsistatydino dėl pablogėjusios sveikatos. 1994 m. apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2002 m. jam suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą