Š. m. balandžio 9 d. Kuršių nerijoje, priešais laivų kapines, ant pušies užmezgęs paskutinį jūreivišką mazgą pasikorė vienas geriausių vilkikų kapitonų Borisas Pavlovas. Jį gerai pažinoję žmonės iki šiol neranda atsakymo į klausimą - kodėl? Žmona Olga atliko savo tyrimą ir sako esanti įsitikinusi, kad vyrą taip pasielgti pastūmėjo jo bendradarbio žodžiai. Bendradarbiai nemano, kad savižudybės priežastis galėjo būti avarinė situacija, kurią prieš porą dienų buvo sudaręs B. Pavlovo vilkikas TAK-1. Jie linkę manyti, kad Borisas turėjęs kitų problemų ir tai galbūt buvęs nebent paskutinis lašas. Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad šalia mylimo ir gerbiamo kapitono reikiamu momentu neatsirado nė vieno žmogaus, galėjusio pastebėti jo ketinimus ir sustabdyti nuo savižudybės.
Bylą kelti atsisakyta
Lietuvos Baudžiamajame kodekse yra straipsnis Sukurstymas nusižudyti ar privedimas prie savižudybės. Jame numatyta bausmė - iki 4 metų laisvės atėmimas. Klaipėdos apygardos prokuratūros atstovės spaudai Palmiros Martinkienės teigimu, ir seniai dirbantys prokurorai neprisimena, kad Klaipėdoje pagal šį straipsnį būtų buvusi kada iškelta baudžiamoji byla. Visos Lietuvos mastu tebuvo tik keli tokie atvejai. Pasak jos, taip yra todėl, kad paprastai pritrūksta įrodymų, kadangi nelieka pagrindinio liudytojo. Netgi tokiu atveju, jeigu priešmirtiniame raštelyje būtų konkretūs kaltinimai, bet neatsirastų gyvų liudytojų, nepavyktų įrodyti kokio nors žmogaus kaltės.
Priešmirtiniame Boriso raštelyje, nėra jokių kaltinimų. Jame tik atsiprašoma Olgos ir sakoma, jog gyvendamas su ja jis buvęs laimingas.
Balandžio 10 d. Klaipėdos morgo ekspertų pateiktose išvadose teigiama, kad B. Pavlovo mirties priežastis - uždusimas suspaudus kaklą kilpa, nurodoma, kad smurto žymių nerasta. Remiantis ekspertizės išvadomis Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje šis įvykis traktuotas kaip savižudybė ir kelti baudžiamąją bylą atsisakyta.
Dievo skirtas kapitonu
Borisas Pavlovas gimė 1948 m. sausio 1 d. Kamčiatkoje. Buvo ledo ritulininkas, kandidatas į sporto meistrus. Sportininko karjeros atsisakė, nes nuo pat vaikystės jį labai stipriai traukė jūra. Iš Sibiro, iš Novosibirsko, likimas jį atvedė į Klaipėdą. 1969 m. baigė Jūreivystės mokyklą. Iki 1977 m. dirbo buvusioje Okeaninės žvejybos laivyno bazėje. Paskui apie 20 metų atidavė darbui buvusiame žvejybos uoste (dabar LKAB "Klaipėdos Smeltė"). Dirbo vilkike "Tauras", o nuo 1987 m. pradėjo eiti kapitono pareigas vilkike "Gintaras". To laikotarpio jo darbo knygelė pilna padėkų.
Nuo 1997 m. sausio 2 d. pradėjo dirbti UAB "Towage & Marine Assistance" vilkikuose. Buvo vienas pirmųjų šios bendrovės kapitonų, mokęs kitus. Vilkikų kapitonu jis išdirbo 16 metų. Darbas šiuose laivuose sunkus ir atsakingas. Sakoma, jog ne kiekvienas šturmanas gali tapti vilkiko kapitonu. Borisas buvo tarsi bendrovės talismanas. Pasak Olgos, jam tiesiog Dievo buvo skirta būti kapitonu. Savo darbą jis mėgo, jam atidavė visą save. Bendrovės direktorius Konstantinas Sanda sako, jog Borisas jam buvo artimas savo siela, be to, tikras profesionalas.
Kaip ožiaragis Borisas buvo gana uždaras. Tačiau po išoriniu jo šiurkštumu slėpėsi labai pažeidžiama siela. Buvo dosnus, mėgo dovanoti geras dovanas žmonėms, juos stebinti. Pasak žmonos, jis kartais tiesiog norėdavo pabūti vienas. Jeigu kas nesisekdavo darbe, eidavo pasivaikščioti po Smiltynę. Nebuvo bailys, tiesą sakydavo į akis, už nugaros nekalbėdavo. Vienintelis dalykas, ko jis negalėdavęs pakęsti - išdavystė ir niekšybė.
Finansinės problemos jo nekankino. "Towage & Marine Assistance" kapitonai uždirba gerai. Su Olga Černegova jie kartu gyveno nuo 1997 m. Oficialiai susituokę nebuvo, bet ketino tai paradyti Palangos cerkvėje, kurią pastatė Boriso bendramokslis Aleksandras Popovas.
Pasak Olgos, namuose jam nieko netrūko, buvo mylimas. "Mes gyvenome vienas dėl kito, buvome laimingi. Nežinau, kiek jam reikėjo valios pastangų, kad ryžtųsi visa tai palikti. Turėjo būti kažkas, per ką jis nebegalėjo peržengti",- kalbėjo moteris.
Paskutinės gyvenimo dienos
Balandžio 6 d. (sekmadienį) vakarop Borisas grįžo namo nešinas geltonomis rožėmis. Pirmadienį į darbą jis nėjo. Jokių įtarimų tai žmonai nesukėlė, nes pagal grafiką jam buvo poilsio dienos. Moteris mano, kad priešmirtinį raštelį jis galėjęs parašyti tik pirmadienį, kai ji trumpam buvo išbėgusi iš namų. Antradienį jis nėjęs į bendrovės biurą, nors buvęs kviestas. Grįžęs namo sakė vaikščiojęs Smiltynėje. Tada Olga supratusi, kad darbe nutiko kažkas negero. Jis kalbėjo nenoriai: švartuojant keltą sugedusi vilkiko hidraulika, niekas nesiaiškinęs situacijos, jis buvęs nušalintas nuo pareigų.
Antradienį jis parsinešė ir nusipirktą virvę. Paklaustas, ar ji skirta vasarnamiui, atsakė, kad taip. Tą paskutinį vakarą jie kalbėjo apie tai, kad reikėtų Boriso motinai kas mėnesį siųsti pinigų, pasirūpinti jo anūku. Vyro ir žmonos pokalbyje nebuvo nieko, kas moteriai sukeltų nerimą. Jie juokavo, kalbėjo apie ištikimybę apie tai, kaip kuris kurį baustų išdavystės atveju.
Dabar Olga mano, kad Borisas jau antradienį ruošėsi pasitraukti iš gyvenimo ir grįžo jai priminti kortelės kodą. Trečiadienį iš namų jis išėjo ankstų rytą, bet ne į darbą, kaip manė žmona. Tądien 15.30 val. jis buvo rastas Smiltynėje.
Kaltina vyro bendradarbį
Nieko neįtariančią moterį staiga užgriuvo skaudi nelaimė: reikėjo važiuoti į morgą atpažinti mylimo vyro, prasidėjo laidotuvių rūpesčiai. Pasak Olgos, bendradarbiai prinešė daugybę gėlių ir vainikų, tačiau daugelis jų neatidavė jam paskutinės pagarbos, nepalydėjo jo į amžinojo poilsio vietą. Atsisveikinti prie kapo duobės atėjo tik tie, su kuriais jis dirbo "Smeltėje", o iš vilkikų TAK tebuvo tik vienas kitas. Moteris sako nežinant, ar buvęs duotas toks nurodymas, ar jo bendradarbiai bijoję jai prasitarti apie tai, kas nutiko darbe tą nelemtą paskutinį sekmadienį kapitono gyvenime.
Netgi tuo metu, kai skausmo sukaustyta Olga nesitraukė nuo karsto, Boriso bendradarbis už jos nugaros kalbėjo, jog dėl tokios avarijos nesikariama, kad, matyt, problemų buvę šeimoje. Vėliau psichologinės įtampos neišlaikiusi moteris bendrovės direktoriaus akivaizdoje apkaltino vieną iš jo darbuotojų privedus kapitoną prie savižudybės. "Aš norėjau sužinoti, ką jis pasakė Borisui paskutinį kartą. Šis tik paklausė "kokios pretenzijos firmai?",- sakė Olga.
Boriso žmona parašė atvirą laišką, kurio spausdinti negalime. Jame pateikiami baisesni nei prokuroro kaltinimai. Tai moters, netekusios vyro, rauda. Ji mano, jog vietą priešais laivų kapines jis pasirinkęs ne atsitiktinai - mirė išdidžiai kaip tikras kapitonas. Pasitraukė iš gyvenimo būdamas ne afekto būsenos, o gerai apgalvojęs viską daugiau kaip dvi dienas. Tai buvęs jo protestas. Pasak žmonos, tačiau jis paliko aštrų skausmą tik savo artimiesiems, o bendradarbiai to net nesupratę.
Ji pati negali patikėti, kad toks stiprus ir išdidus žmogus dėl nemalonumų darbe galėjo prieiti prie savižudybės. Juk galėjęs paprasčiausiai išeiti iš to darbo ir susirasti kitą. Beje, kartą Borisas jau buvęs parašęs pareiškimą išeiti iš darbo, tačiau bendrovės vadovams taip jo ir neatidavęs. Taip jis pasielgė po įvykio, kai TAK-1 su akmenimis velkama barža dėl netolygiai paskirstyto krūvio joje apvirto. Nors tai nebuvusi jo, kaip TAK-1 kapitono, klaida, niekas nenukentėjęs, tačiau jis dėl to įvykio, Olgos teigimu, labai išgyvenęs. "Tada jis tik pasakė: "Tu negirdėjai jūreivio klyksmo, tu nematei jo akių",- kalbėjo moteris.
Žmonos manymu, Borisas negalėjęs pakelti pažeminimo ir įžeidimo. Jai atrodo, jog, jeigu tuo metu bendrovės direktorius K. Sanda nebūtų atostogavęs, gal gi viskas būtų kitaip susiklostę.
Prieita riba
Atostogaujančiam bendrovės vadovui K. Sandai balandžio 9 d. paskambino moteris ir paklausė, ką jie padarę Borisui. Taip jam buvę pranešta apie jo darbuotojo mirtį. Tuo metu laikinai UAB "Towage & Marine Assistance" direktoriaus pareigas ėjo bendrovės superintendantas Egidijus Valmunskis. Jo ir paprašėme paaiškinti, koks avarinis įvykis nutiko tą sekmadienį.
Balandžio 6 d. vakarop konsorciume Klaipėdos terminalas buvo švartuojamas AB "LISCO Baltic Service" keltas "Tor Neringa". Jo priekį prilaikė vilkikas TAK-1, laivagalį - TAK-4. Nedetalizuojant ir trumpai tariant, TAK-1 pajudėjo ne į dešinę pusę, kaip reikėjo, o į kairę, paleido lyną. Jo kapitonui pretenzijas išsakęs "Tor Neringos" kapitonas. Suprantama, ir uosto tarnybų atstovai mandagiai nekalbėjo, nes TAK-1 sudarė avarinę situaciją. Tačiau prie kelto priekio prišoko TAK-4, ir viskas baigėsi laimingai. Pasak Egidijaus, TAK-1 nuo didelio slėgio buvo trūkęs hidraulikos vamzdelis, denis buvo pilnas tepalo, tačiau kokių nors didelių nuostolių nepatirta. Tačiau manyta, kad įvykio vis tiek atvyks tirti inspektoriai. Vilkiko TAK-4 kapitonas Anatolijus Šeiko patvirtino "Vakarų ekspresui", jog būtent TAK-1 tąkart sudarė avarinę situaciją.
E. Valmunskis iš namų buvęs iškviestas jau po įvykio, kai TAK-1 atplaukė į AB "Klaipėdos laivų remontas", kur jis bazuojasi. Jame B. Pavlovo nebuvo, jį pakeitęs TAK-5 šturmanas. Borisas buvęs TAK-5, stovėjusiame AB "Baltijos" laivų statykloje. Pasak Egidijaus, Boriso būklė buvo tokia, kad buvo būtina jį siųsti namo ir iškviesti pamaininį kapitoną.
Borisas paprašęs superintendantą nuvežti jį su mašina į "Klaipėdos laivų remontą", nes TAK-1 buvo palikęs savo daiktus. Egidijus sako, jog B. Pavlovas visą kelią tylėjęs. Nieko Borisui nesakęs ir jis, nes žmogui esant tokios būklės beprasmišką ką nors aiškinti. Tad nuvežęs jį prie jo laivo ir palikęs.
Pasak laikinojo viršininko, iš darbo Borisas nebuvo atleistas, tik buvęs paprašytas ateiti į biurą pirmadienį. Superintendanto teigimu, niekas bendrovėje to įvykio nevertino kaip kokios nors tragedijos, tačiau išsiaiškinti reikėjo. Visko pasitaiko, būna ir pradaužos padaromos, kartais laivai patiria nemažų nuostolių, tačiau, kaip sakoma, kas nedirba, tas neklysta.
E. Valmunskio manymu, Borisas žinojo esąs geras kapitonas, tad tokia situacija, galbūt netgi "Tor Neringos" kapitono žodžiai užgavo jo ambicijas, tačiau dėl to nesižudoma. Nebent tai galėjęs būti paskutinis lašas.
Manoma, kad vis dėlto po to įvykio Borisas pats apsisprendęs išeiti iš darbo. Jis draugavo su TAK-1 jūreiviu Jonu Valmunskiu. Tą sekmadienio vakarą kapitonas išeidamas visiems laikams Jonui atidavęs savo naujas darbines pirštines ir pasakęs, jog gal greitai jie ir nepasimatysią. Šis dar klausęs kodėl, Borisas nieko nepaaiškinęs. Pirmadienį Jonas jam skambinęs, klausęs, kodėl neateinąs į darbą, kapitonas atsakęs, jog ne jo vachta.
Jūreivis J. Valmunskis sakė, jog B. Pavlovas buvęs labai geras, sąžiningas žmogus, vienas geriausių bendrovės kapitonų. Jonas netiki, kad jo kapitoną kas būtų galėjęs įžeisti darbe. Jūreivio manymu, dėl įvykio Borisas susijaudinęs, o vėliau gal dar namuose kas nors ką nors jam pasakęs, žodžiu, viskas susidėję į krūvą. Vyrai kalbėję, kad B. Pavlovas turėjęs problemų dėl moterų. Borisas Jonui ne kartą buvo pasakojęs apie dukrą, gyvenančią Amerikoje, labai apgailestavęs, kad ji ir jo anūką išsivežusi.
TAK-4 kapitonas Anatolijus Šeiko su B. Pavlovu dirbo apie 12 metų "Klaipėdos Smeltėje" viename laive - Borisas kapitonu, jis jo padėjėju. Kartu atėjo kapitonais ir į UAB "Towage & Marine Assistance". Anatolijus sako manęs, kad pažįsta Borisą, tačiau po tokio jo poelgio, suprato, jog ne. Tą sekmadienį vakarop visi 5 bendrovės vilkikai buvo laisvi, B. Pavlovas galėjęs nesiimti švartuoti "Tor Neringos", bet to nepadarė. A. Šeiko prieš pat įvykstant tam paskutiniam incidentui švartuojant keltą kalbėjęs su Borisu, bet net neįtaręs, kad jo veiksmus vėliau būsią sunku paaiškinti.
Vis dėlto A. Šeiko yra įsitikinęs, kad ne tas incidentas darbe buvo pagrindinė priežastis. Incidentų yra buvę ir anksčiau. Bent jau iš išorės atrodydavo, kad Borisas labai neišgyvena dėl jų. Galbūt šis jam apsirodė turįs būti paskutinis. Anatolijus mano, kad TAK-1 kapitonas priėjo kokią nors baisią ribą, apie kurią, deja, niekas nežinojo.
A. Šeiko prisiminė labai seną įvykį, kai pasikorė klaipėdietis laivavedys. Borisas tada smerkęs pastarąjį, nesupratęs, kaip taip taip galima pasielgti. Tačiau praėjus keliolikai metų jis pats padarė tą patį.
"Jo siela pakilo į aukštybes priešais laivų kapines. Kapitonas išėjo, laivas liko. Tai blogas ženklas, juo labiau kad kaltininkas negali būti nubaustas. Tačiau laikas viską sudėlios į savo vietas, išaiškins, kas teisus, kas ne",- sako B. Pavlovo žmona.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą