Ekslibrisus Nikolajus Smelij kuria dirbdamas laivuose ir tai daryti jam netrukdo net jūroje siaučiantis štormas. Pirmąsias savo parodas pradėjo rengti tuose laivuose, kuriuose dirbo. Tad pirmieji jo kūrybos vertintojai buvo jūrininkai.
Nuo 1979 metų N. Smelij pradėjo dalyvauti parodose ir krante, pavyzdžiui, V sąjunginėje jūrų ir upių laivyno saviveiklininkų dailininkų parodoje Archangelske, 1984 m. eksponavo savo darbus ir tokioje parodoje, surengtoje Klaipėdoje. Koko iš Klaipėdos darbai buvo eksponuojami Vortingtono, Brėmeno, Pasacheso, Bilbao ir kituose uostuose.
Klaipėdoje savo darbų jis jau nebuvo eksponavęs nuo devintojo dešimtmečio pabaigos. Nedažnai tenka būti krante per Jūros šventę. Šį kartą praėjus 5 metams reikėjo iš naujo gauti atestaciją. Pasak N. Smelij, niekur tokių reikalavimų nėra - nei Vokietijoje, nei Lenkijoje, likę tik Lietuvoje, bet niekur nedingsi. Tad belaikydamas egzaminus ir pasisiūlęs Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai surengti parodą Jūros šventės išvakarėse.
Pasak laivo virėjo, ekslibrisai buvo populiarūs devintajame dešimtmetyje. Iš šio laikotarpio jis turi sukaupęs visą kolekciją knygų. O dabar jaunimas net nežino, kas tai yra. Visai neseniai viename Sankt Peterburgo knygyne jūreivis teiravosi knygos apie ekslibrisus, tai pardavėja bėgo kviesti vedėjos, nes nesuprato, ko klientas pageidauja.
Ekslibrisai atsirado XV a. Vokietijoje, o Lietuvoje - XVI a. Ekslibrisas - tai meniškas knygos savininko ženklas, nedidelis tiražuojamas lapelis, klijuojamas vidinėje knygos viršelio pusėje su knygos savininko vardu, inicialais. "Turi piešti veidrodinį vaizdą, kad būtų geras, kai atspausdinsi linoleumo raižinį. Tai žmogaus asmeninis, tik knyginis herbas", - aiškino N. Smelij.
Pirmuosius ekslibrisus jis padarė prieš 25 metus linoleumo graviūros technika. O dabar iš viso jau yra sukūręs per 200 ekslibrisų, Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje jų eksponuojama apie 50. Daro ir juodai baltus, ir spalvotus. Dovanoja, parduoda, eksponuoja parodose.
Įtiko ispanų kapitonui
N. Smelij gimė 1952 m. Zaporožėje. Klaipėdoje gyvena nuo 1973 metų, tad sako jau esąs beveik ir klaipėdietis. Iš pradžių pradėjo dirbti Baltijos žvejybos laivyno įmonės, vėliau AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" laivuose. Buvo jūreivis, bocmanas, o paskui jūrininkai pastebėjo jo kulinarinį talentą ir pradėjo raginti nebedirbti denyje, o eiti į kambuzą. Laivo virėjo pareigas jis eina nuo 1992 metų. Šiuo metu dirba įvairiuose tiek Lietuvos, tiek užsienio laivuose, ir jūrai jau atidavė 39 savo gyvenimo metus.
Per tiek metų į štormus teko pakliūti daug kartų. Jiems kokas per daug reikšmės neteikia, sako prisitaikąs ir darąs kokį nors eskizą. Gaila, kitam savo hobiui - medžio drožybai štormo išnaudoti negali - drožti su peiliuku jau būtų pavojinga.
N. Smelij sako, kad šiais laikais dirbti jūroje kur kas lengviau, nes visuose laivuose įgulos jau mažos - 8-12, o daugiausia 18 žmonių. Užtat vakarais turi laiko ir hobiui: pamaitina savo jūros vilkus, susitvarko kambuze - ir gali laisvai imtis kūrybos. Laive turi visą jam reikalingą įrangą. Namuose ekslibrisus daro labai retai, nebent jeigu turi kokį nors skubų užsakymą.
Patys geriausi jo, kaip virėjo, prisiminimai iš laivo, kurio kapitonas buvo ispanas. Pasiteiravo, ar Nikolajus galįs pagaminti jam ispaniškų patiekalų. Kokas prisipažino apie juos nusimanąs tik teoriškai, bet pasakė galįs pabandyti. Kapitonas paskambino žmonai ir atnešė virėjui receptą, atspausdintą anglų kalba. O pavalgęs papriekaištavo: "O sakei, kad nemoki gaminti ispaniškų patiekalų."
Įkvėpė prieverpstės
Kokas Nikolajus talentų turi ne vieną ir daro ne tik ekslibrisus. Jis jau yra sukūręs per 60 medžio dirbinių. Beje, jo medžio dirbinių paroda šiemet liepos 28 d. buvo surengta Visagine.
Šiam meno žanrui įkvėpė Lietuvoje parodoje pamatytos prieverpstės. Prieverpstė - verpiamojo ratelio lentelė, prie kurios prismeigiamas arba pririšamas kuodelis. Prieverpstės dažniausiai būna meniškai išdrožinėtos. Pradėjo tai daryti ir Nikolajus. Ornamentus sako galvojąs pats ir nesilaikąs jokių tradicijų. Jo kūriniuose susipina ir lietuviškos, ir rusiškos tradicijos, nes nemažai skaitė apie šiuos darbus rusiškos literatūros. Kartais pasidžiaugia, ką nors savito sugalvojęs, o pasirodo, net devintajame dešimtmetyje išleistoje knygoje toks ornamentas jau užfiksuotas. Prieverpstėmis N. Smelij aktyviai domėjosi kokius 5-6 metus.
Kartą dešimtojo dešimtmečio pradžioje Jungtinėje Karalystėje, Velse, Kardifo miesto viešbutyje laukė savo laivo. Išėjęs pasivaikščioti po miestelį atrado meilės šaukštų parduotuvę. Joje yra net šaukštas, kurio ilgis - 8 m, šaukštai, kurių kotai papuošti iš medžio išdrožtais beslankiojančius rutuliukais, kurių neišimsi. Ši parduotuvė jūreiviui padarė didžiulį įspūdį. Dabar laivo virėjas drožia ir šaukštus, pagražintus jūriniais mazgais.
Paklaustas, iš kur jis būdamos jūroje gauna medžio, atsakė, jog pasiima iš kranto specialiai tam pasiruošto. Žinoma, galėtų jo rasti ir kur nors uoste, bet tada jį dar reikėtų džiovinti.
Į jūrą neiškeistų
Nikolajus - linksmas, mėgstąs juokauti žmogus. Nors jam jau 60 metų, sako gyvensiąs dar 100 metų, o paskui pažiūrėsiąs. Beje, jo pavardė - Smelij lietuvių kalboje reiškia Drąsus. "Stengiuosi toks būti. Mamutą plikomis rankomis galėčiau sudoroti, gaila, neišliko iki mūsų laikų", - juokauja jūreivis.
Polinkį į menus sako pajutęs dar mokykloje vyresnėse klasėse. Metalo kalinėjimu susidomėjo tarnaudamas sovietų armijoje. Septintajame XX a. dešimtmetyje tokie dirbiniai buvo labai madingi. Darė juos ir Nikolajus, o dabar nebe, nes išėjo iš mados.
Paklaustas, ar negalėtų dirbti krante, parduoti savo kūrinius ir iš jų gyventi, N. Smelij atsakė: "Ne, aš apie tai negalvoju. Jūroje jau esu pripratęs ir savo hobiui randu laiko. Nesu profesionalas, niekur nesimokiau, aš savamokslis - man trūksta žinių. Viską imu iš knygų, lankausi parodose. Be to, iš meno darbų neišgyvensi, o juo labiau šiais laikais."
Anksčiau būdavo ką nors iš savo dirbinių dovanodavo jūrininkams laive, su kuriais dirbdavo, ypač jeigu kas švęsdavo gimtadienį. Paskui suprato, kad kai kuriems butelis - geresnė dovana, užtat dabar dovanoja tik itin jam patikusiems žmonėms. Jis jūreivis, tad visoje Europoje turi nemažai pažįstamų, su kuriais susipažįsta jūrininkų klubuose.
Kartais ir parduoda vieną kitą darbelį už 15 erų, nusiperka ar dažų, ar geresnį rapitografą, kainuojantį 35-40 eurų. Tačiau tai nėra rimtas prisidūrimas prie algos.
Žmona nepriekaištauja Nikolajui dėl jo hobio, priešingai, palaiko moraliniu požiūriu, nes, pasak paties vyro, ji tiesiog neturi kito pasirinkimo. N. Smelij turi dvi dukras ir 3,5 metų anūką. Pastarajam dar anksti medį drožti, bet vinis jis jau mokosi kalti vasarnamyje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą