Pirmoji Vyriausybė patiko labiausiai
Tuo metu susisiekimo ministro pareigas ėjęs Jonas Biržiškis mano, kad ministru buvo paskirtas todėl, kad pasirodė esąs patikimas žmogus. Buvo ištremtas, Rusijoje baigė kalnakasybos institutą. Tuo metu Lietuvoje dirbo kelių sistemoje. "Mane pasikvietė ir klausia, ar galiu būti ministras. Sakau, kad nežinau, kas tai yra. Teiravosi, ar turiu supratimą apie transportą. Atsakiau, kad apie geležinkelį taip, nes mūsų įmonė turi apie 600 vagonų, apie automobilių transportą irgi šiek tiek suprantu, lėktuvu esu skridęs, o į laivą nesu įlipęs", - pasakojo J. Biržiškis, dirbęs net septyniose vyriausybėse.
Anot jo, tai dabar ministrai turi ir pinigų, ir visai kitas galimybes dirbti. O tais laikais Finansų ministerijoje ir 10 dolerių negaudavo, nors stojant į įvairias tarptautines organizacijas reikėjo mokėti tam tikrus mokesčius - kad ir 20 ar 30 tūkst. dolerių, tai Lietuvai buvo dideli pinigai. Ir jų reikėjo kokiu nors būdu prasimanyti, pasiskolinti.
"Pirmoji Vyriausybė buvo šiek tiek kitokia, nepolitinė, darni. Buvo surinkti visi profesionalai, kitaip sakant, ūkininkai, jie stengėsi dirbti. Žinoma, ginčijomės. Žiaurus dalykas buvo blokada - nebuvo iš kur gauti kuro, tepalų. Paskui dirbau dar septyniose vyriausybėse. Kažkodėl mane imdavo, nors nebuvau partinis (juo taip ir netapo. - Autor. past.). Manau, pirmoji buvo labiausiai cementuota. Dar ir šiandien su kai kuriais jos nariais susitinkame. O kitos vyriausybės tapo labiau politinės, partinės, trumpalaikės. Jų atstovai, užuot atidavę valstybei visas savo jėgas, neretai jas eikvodavo ambicijoms arba partijų reikalams", - kalbėjo J. Biržiškis.
Jis susisiekimo ministru dirbo 7 metus. kai antrą kartą atėjo Vyriausybei vadovauti Gediminas Vagnorius, jo nepasirinko. Pirmosios G. Vagnoriaus Vyriausybės ministrams nepatiko premjero valdymo metodas todėl, kad tai, kas būdavo nutariama Vyriausybės posėdžiuose, kitą rytą jis padarydavo kitaip. Tada 10 ministrų pasirašė deklaraciją, kad premjeras negali taip elgtis, ir ją nunešė Vytautui Landsbergiui.
Vitės kvartalas: bumerango istorija
Kapitonas Vytautas Paulauskas dirbti Susisiekimo ministerijoje pradėjo 1990 metais rudenį ir ėjo Vandens transporto departamento, kuris tada dar buvo Klaipėdoje, direktoriaus pareigas. Antras iš skubių darbų buvo pažymėti Klaipėdos ir Šventosios uostų ribas. V. Paulauskas buvo paskirtas tą turėjusios padaryti komisijos vadovu. Pasak profesoriaus, vėliau tos ribos neišliko tokios pačios, ypač tai pasakytina apie Šventąją.
Pasak profesoriaus, Klaipėdoje situacija buvo įdomi - Vitės kvartalas liko ginčytina teritorija ir tiesiogiai uostui nebuvo priskirtas. Tą dalyką V. Paulauskas vadina bumerango istorija.
Diskusijos dėl uosto teritorijos vyko su Savivaldybės atstovais, iš esmės su tuometinio mero Povilo Vasiliausko pavaduotoju Valentinu Greičiūnu, kuris manė, kad kvartalas turi likti miestui. Vėliau 1992 m. vasarį Uosto direkcijoje V. Paulauską, kuris labai trumpai ėjo vadovo pareigas, pakeitė būtent V. Greičiūnas. Tada diskusijas dėl Vitės kvartalo jis pradėjo su tuometiniu Klaipėdos meru Benediktu Petrausku. O kai B. Petrauskas tapo prekybos uosto direktoriumi, jam Vitės kvartalas pasirodė esąs labai reikalingas uostui. Bet kvartalas jau buvo priskirtas miestui ir išbrauktas iš uosto rezervinių teritorijų.
"Vis daugiau žmonių suprato, kad ta vieta reikalinga uostui, bet jau buvo šaukštai po pietų - viskas buvo atiduota miestui. Ar gerai, ar blogai buvo padaryta, sunku pasakyti, tačiau dykvietė stovi iki šiol. Nemanau, kad Vitės kvartale kas nors atstatytų raudonųjų žibintų kvartalus, kurie prieš karą tradiciškai buvo šalia uosto", - kalbėjo V. Paulauskas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą