Kaip ieškoma atsakymo į amžiną klausimą - kas pirmiau atsirado višta ar kiaušinis, taip klaipėdiečius kartais kamuoja klausimas - kas svarbiau: uostas ar miestas? Tiesa, ne visi pripažįsta, kad toks klausimas teisingas.
Po šių metų pavasarį vykusių diskusijų Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos 20 metų veiklos jubiliejui paminėti skirtame tarptautiniame forume "Miestai ir uostai: bendro kelio beieškant" Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos inicijuotame jos narių susitikime su naujuoju Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku susitarta, kad miestas ir uostas yra viena visuma ir kad kalbėti reikia apie viso uostamiesčio reikalus, neskirstant jo į atskiras dalis. Tačiau, kaip sakoma, liaudžiai neįsakysi.
Minėtame forume du žmonės pasipiktino taip keliamu klausimu. Vienas jų - Valentinas Greičiūnas, kitas - S. Šileris. Abu jie yra vadovavę Klaipėdos uostui: V. Greičiūnas buvo Uosto direkcijos generaliniu direktoriumi daugiau kaip 7 metus, S. Šileris, save vadinantis sugadintu jūrininku, nes turi ir ekonominį išsilavinimą, metus vadovavo vadinamajam prekybos uostui, vėliau tapusiam AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija.
Užmirštama uosto svarba
Kai per metus į Klaipėdą atplaukdavo vienas laivas, tada niekas nesiskirstė į uostininkus ir į klaipėdiečius. Pasak istoriko Dainiaus Elerto, buvo tokie laikai Klaipėdoje, kai tvorų nebuvo, kai vaikai įkrisdavo ir skęsdavo ir tai buvo laikoma jų pačių kalte - nereikėjo vaikščioti kur nereikia.
Prieš daugybę metų, kai nebuvo nei tokio uosto, kaip mes jį suprantame dabar, nei tvoros, jūros pakrantėje gyveno žmonės ir turėjo mažus luotelius. Jie gaudydavo žuvis, nuplukdydavo ką nors parduoti į Liepoją. Jau tada buvo uostas, ir visi žmonės, kurie gyveno tais laikais, dirbo jame. Jiems jis buvo pragyvenimo šaltinis. Pasak kapitono, tai buvo Dievo dovana, leidusi užsiimti tokiu verslu, kurio dėka buvo galima išgyventi. Visame pasaulyje žmonės kūrė gyvenvietes upių žiotyse, įlankose, kur buvo galima saugiai įsitvirtinti su savo nedideliais laiveliais. Taigi geografinę vietovę ir uostų kontūrus žmogus pradėjo išnaudoti savo pragyvenimui. Tais laikais, ko gero, niekam nė į galvą neatėjo tą vietovę skirstyti į miestą ir uostą.
Tačiau uostas augo, plėtėsi, atsirado mokyklos, ligoninės, prokuratūra, policija ir t. t. Tos institucijos tarsi nesusijusios su uostu, tačiau jas išugdė būtent uostas. Pasak S. Šilerio, noras atskirti miestą ir uostą atsirado šiais laikais, kai uostas apaugo įvairiomis kitomis institucijomis. Kai per uostus pradėjo eiti dideli krovinių srautai, ėmė atplaukti daugybė laivų, pradedama užmiršti uosto svarbą. S. Šilerio manymu, jeigu nebūtų buvę uosto, nebūtų buvę ir prokuratūros. Jis šventai įsitikinęs, kad Klaipėdos miestą išugdė uostas.
Anot kapitono, bediskutuodami galime prieiti prie to, kad ir mėsos kombinatas turi gyventi sau, o miestas irgi sau. Uostas yra lygiai tokia pati gamybos įmonė ir miesto dalis. S. Šilerio manymu, tas dalinimasis į miestą ir uostą iškilo todėl, kad atsirado daug vadinamosios bohemos žmonių, kuriems visada trūksta pinigų, nes jie jų neužsidirba, o gauna iš miesto, iš gamybininkų. Bohemos žmonių, palyginti su uostininkais, atsirado labai daug. Dabar jau net pasigirsta nuomonių, kad uostininkai apskritai nereikalingi, jie tik trukdo gyventi, užstoja grožį.
Pasaulyje nėra neaptvertų uostų
Pasak S. Šilerio, uosto tvoros klausimą galima išpūsti vos ne iki politinio skandalo - esą mes laikomės sovietmečio tradicijų. Jis tikina, kad tuo metu, kai uostas išaugo, kai jame pradėjo dirbti daug žmonių, atsirado poreikis apsitverti nuo žmonių.
Kapitonas S. Šileris, aplankęs daugelį pasaulio uostų, tvirtina, kad visur jie yra aptverti, kad nėra neaptvertų uostų. Švedijos Malmės uoste nėra tvoros, tačiau vis tiek yra buomas, vaizdo stebėjimo kameros. Beje, švedai ir neina šiaip sau į uostą, nes žino, kad to daryti negalima.
Danijos Kopenhagos uoste iš miesto centro plaukia linijinis laivas į Oslą. Žinoma, ten gali vaikščioti daugybė žmonių, ir tas laivas nėra aptvertas. Tačiau tada, kai vyksta krovos darbai, t. y. kai į laivą važiuoja mašinos, tuojau atsiranda apsaugininkai ir ten jau šiaip sau smalsus pilietis nepateks.
 |
| "Nemačiau pasaulyje uosto su kroviniais, į kurį būtų galima laisvai patekti žmonėms", - tvirtina kapitonas S. Šileris. |
Pasak kapitono, tvoros uostuose atsirado labai seniai ir dar labai ilgai juose bus, nes tokie yra ūkiniai ir tarptautiniai reikalavimai. Beje, jie susiję su paties žmogaus saugumu, jau nekalbant apie grėsmę patekti į uostą teroristams.
Suprantama, tvoros saugo ir komercines uostininkų paslaptis, pavyzdžiui, krovos technologijas. Niujorko uoste ir dabar negalima fotografuoti dėl labai paprastos priežasties - saugomos komercinės paslaptys. Beje, ir į kačių maistą gaminančią gamyklą nėra taip lengva patekti.
Pasak S. Šilerio, uostas turi tokią magnetinę savybę - traukti prie savęs žmones, ir jie nori žinoti, kas ten už tvoros. Anot jo, galbūt ir uoste galima padaryti kažką bohemiško. Užsienyje, toje pačioje Kopenhagoje, tame pačiame Osle ar Londone įvairiai paskirčiai ir miesto naudai naudojami uosto sandėliai, juose net įrengti gyvenamieji namai.
Pasaulyje yra uostų, pavyzdžiui, Santa Krusas, kuriuose padaryti specialūs pirsai, kad žmonės galėtų pamatyti, kas vyksta uoste, norint patenkinti jų smalsumą. "Į uosto teritoriją gali patekti, bet į krovinių zoną - ne", - tikina kapitonas.
Ir Klaipėdos uoste kai kurios krovos kompanijos, pavyzdžiui, "Bega" organizuoja atvirų durų dienas.
Uostas neturi statyti kazino
S. Šileris sako, jog uostas turi priimti laivus, krauti krovinius ir gauti atlyginimą. O miesto reikalas - sukurti tokią infrastruktūrą, kad laivų jūrininkai norėtų pabūti mieste, kad uostininkai visus savo uždirbtus pinigus išleistų Klaipėdoje. "Uostas nepastatys ir neturi statyti kazino, restoranų. Žinoma, uždirbdamas daugiau pinigų jis gali pasidalinti kažkiek su miestu. Beje, visa infrastruktūra apie Klaipėdos uostą yra statyta jo lėšomis", - sako kapitonas.
Kopenhagoje (Danija) laivybos kompanija "Mersk Line" savo 150 metų jubiliejaus proga Kopenhagos uostui padovanojo teatrą ant vandens, kurio dalis yra ir po vandeniu - pasakišką statinį. "Mes dar nepasiekėme to, kad kuri nors laivybos kompanija iš pelno galėtų skirti tiek pinigų savo miestui, bet yra dar ir kita medalio pusė. Tarkime, laivininkai ir uostininkai susimestų ir Klaipėdai pastatytų teatrą. Mūsų miestas sakytų, kad neturi pinigų jam eksploatuoti", - kalbėjo S. Šileris
Aimanuojama, kad uostas miestui duoda mažai pinigų. Kapitonas sako, kad jeigu jis duotų daugiau, vis tiek būtų mažai. Jo manymu, miestui pinigus reikia uždirbti, o ne gauti - uždirbti iš kirpyklų, pirčių, baseinų ir t.t.
"Kopenhagos senamiestyje yra labai graži senovinių burlaivių, plaukiojančių švyturių krantinė. Aš visada užsuku į ten esantį nepaprastą alaus barą. Jame gal jau kokius 15 metų dirba ta pati barmenė, apsirengusi raudonais rūbais ir su tatuiruotėmis. Ten susirenka visi pažįstami, labai geras mikroklimatas, gera aura. Vieną dieną per metus, jeigu esi Kopenhagos uosto patriotas, turi ateiti į tą barą ir išgerti butelį alaus. Eilė būna milžiniška, nors mokėti reikia. Yra tokia tradicija, kurią pagimdė uostas, o iš jos uždirba miestas. Kiekvienas turi dirbti tai, ką jis moka", - mano tolimojo plaukiojimo kapitonas S. Šileris.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą