Vienoje jachtoje su ekstremalais

Buriavimas

Kolegos juokavo, kad man labai pasisekė - patekau į Šiaulių banditų jachtą "Zunda", kuria teko perplaukti Baltijos jūrą iki Gotlando salos ir grįžti atgal.

Kažkodėl šiauliečiai dažnai pavadinami banditais. Mano tėvą mama irgi pravardžiuodavo Šiaulių chuliganu. Jachtoje "Zunda", dalyvavusioje regatoje "Žalčių karalienė", buvo net trys šiauliečiai iš 5 įgulos narių. Du jų - buvę karatistai, dabar ne tik buriuotojai, jachtos savininkai, bet ir baikeriai. Trečias - mėgdavęs skraidyti parasparniais, tačiau po nesėkmingo atsitrenkimo į kalną šeima uždėjo veto.

Neekstremalai tebuvome tik mes su devyniolikmečiu Jūreivystės instituto studentu - klaipėdiečiai. Aš įgyvendinau Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo "Marinus" idėją - klubo nariai turi jachta nuplaukti iki Gotlando - ir bandžiau suprasti, kuo žmones traukia tokia sporto šaka kaip buriavimas, kokie yra tie buriuotojai, kuriems tu patiki savo gyvybę jūroje. Kad ir kokie banditai būtų, plaukiant viena jachta jie tampa labai savais.

Niekada gyvenime...

"Dirbsi, ne?" - dar Klaipėdos jachtklube paklausė Algis, prisistatydamas "Zundos" bocmanu. - Čia "feiris", čia indai, plauk. Reikia laivą susitvarkyti".

43 metų verslininkas, vienos firmos akcininkas Algis Kubilinskas buriuoja jau keliolika metų. Kai tik ateina vasara, darbe jo, galima sakyti, niekas ir nebemato. Tarnaudamas armijoje buvo virėjas. Jis gerai prisimena pirmą kartą, kai jam buvo pasiūlyta plaukti "Zunda" į Vokietiją ir būti jachtos virėju. Orelis buvo tinkamas, vėmė iš "dūšios" ir žadėjo niekada gyvenime daugiau neburiuoti.

Algis - švaruolis ir tvarkinguolis. Griežtai reikalauja daiktus laive dėti į jų vietas. Mėgsta jachtoje krapštytis, tvarkytis. Žmona sako, jog jeigu jis namuose tiek dirbtų kaip prie jachtos, jie tiesiog blizgėtų.

Klaipėdos jachta "Giedrė", laimėjusi 7 vietą iš 14 jachtų. Pokalbių per raciją metu į ją buvo švelniai kreipiamasi "Panele Giedre"

Tačiau ši Algio savybė 49 metų kapitoną Evaldą Juozapavičių, šiaulietį tik iš dalies, mat jau seniai gyvena Kernavėje, "užknisdavo". Algis tvarkinėdavosi ir per varžybas, o kartais net gana sudėtingais momentais imdavo organizuoti indų plovimą. "Anksčiau jis mane erzindavo. Paskui susitaikiau - tai liga", - sako Evaldas.

"Arklys" pareina...

Pusė dviejų nakties. Klojasi rūkas. "Zunda" eina neužsidegusi šviesų. Neramu, tokios mažos jachtos praplaukiantis laivas gali nepastebėti. Laivų jau gali būti daugiau - rytoj iki pietų turėtume pasiekti Klaipėdą. Pagaliau kapitonas duoda komandą įjungti šviesas.

Reikėtų eiti numigti. Vakar budėjau su kapitonu vachtoje iki 4 valandos ryto. Niekas neliepė to daryti, bet man atrodė, kad galiu padėti jam nenorėti miego. Mums puikiai sekėsi. Buvom pagavę bangą, išsiveržėme į pirmaujančiųjų gretas. Net mane pagavo lenktynių azartas.

Sėdėjau su gelbėjimosi liemene ir plepėjau niekus. Kai tik pagaudavome bangą, kai jachtos krenas būdavo didelis, trisdešimt aštuonerių metų Ričardas Barauskas, skraidęs parasparniais, tuoj uždėdavo man gelbėjimosi liemenę. Beje, jis irgi turi jachtą, laiko ją Mingės kaime, buriuoja Kuršių mariose, o per Baltijos jūrą plaukė pirmą kartą.

Deja, rytą situacija pasikeitė. Įsivyravo baisus štilis, visą dieną vargome bandydami pagauti nors kokį vėjo dvelktelėjimą. Visi buvo baisiausiai išvargę. Suvokiau - būtina pamiegoti. Beje, jūroje miego trūkumas taip nekankina kaip krante. Jau migdžiausi, kai išgirdau Algio ir Evaldo pokalbį viršuje.

- Žiūrėk, tas laivas eina tiesiai į mus.
- Pagal taisykles jis turi mus praleisti, mes juk be motoro einam.
- Tą kitą laivą matai?
- Duok žiūronus. Ne, tas ne į mus eina.
- Bet tas didžiulis tai tiesiai į mus varo. Čia žvejybinis. Pakviesk tu jį per raciją.
- O koks didelis, tikras arklys...
- Jeigu mus mato, turi praleisti.
- Turi tai turi, o jeigu čia koks girtas rusas plaukia, sutraiškys ir nė nepastebės.

Tada nebeišlaikiau - šoku iš miegmaišio ir ant denio. Ką žinai, gal reikės gelbėtis. Kapitonas jau žibintuvėliu perdavinėjo tam laivui kažkokius signalus. Man klausantis pokalbio atrodė, kad tas "arklys" jau visai čia pat, o pasirodo, jis dar gana toli. Kai įsitikinome, kad tas Algio pamatytas arklys iš tikrųjų buvo tik Lietuvos jachta "Arbervita", dalyvaujanti regatoje ir plaukianti gražiai apsišvietusi bures, smagiai pasijuokėme. Vėl atsigulusi dar ilgai tyliai kikenau iš savo baimės, džiaugiausi, kad viskas gerai baigėsi, o labiausiai šildė mintis, kad rytoj jau tikrai miegosiu savo lovoje. Nebereikės nubusti išgirdus kapitono žodžius: "Žadinkit Dalią, darysim vendą, iškris iš gulto".

Ilgai žiūrint į horizontą, kai aplinkui nėra nė gyvos dvasios ir jeigu dar štilis, iš tikrųjų gali pamatyti tai, ko nori. Ypač vakarais man vaidendavosi, jog tolumoj matau jachtų žiburiukus. Vyrams to nesakydavau, nes būtų juokęsi ir kalbėję, jog man prasidėjo "haliunikai", paprasčiau pasakius - haliucinacijos.

(Bus daugiau)

Dalia BIKAUSKAITĖ