192 - oji istorija, kovo 19, penktadienis
Net žandikaulis atkaro pažvelgus pro tą langą - vėl žiema paėmė viršų: "balta balta, kur dairais..." Na, stebuklų didelių neįžvelgiu - per pernykštį karantiną "balta balta, kur dairais" buvo ir gegužės mėnesį, kai sniego drobulės apdengė jau žydinčius sodus...
Kiekvieną rytą kaip koks Šerlokas Holmsas kone su lupa žvalgausi į du inkilus, įkeltus į liepų medžius. Ir vis nematau, kad kas į juos šmurkščiotų. Gal vis ne laiku žiopsau pro tą langą?
Vakar, jau neištvėriau nepaklaususi kaimyno, užnešusio šio bei to iš parduotuvės: gal jis kokį judėjimą inkiluose patėmyjęs? Mat, jo buto langai irgi į tą pačią pusę, kaip ir mano. O be to - kaimynui inkilų gyventojai rūpi labiau, nei man: jis tuos inkilus sukėlė čia su šeima atsikraustęs, jis tuos inkilus ir šiemet išvalė, kad paukštuliai nepabrokytų juose apsigyventi. Ne, sakė kaimynas, landžiojančių paukštulių į inkilus nepastebėjo ir jis. Šįryt supratau lyg ir - paukščiai naudojasi geresniais "barometrais" nuspėti klimato atšilimus ir atšalimus. Turbūt...
Užtat varnėnai neskuba poruotis, kol kas ir perėti jauniklių nežada - nusprendžiau. Su lupa, kaip koks Šerlokas Holmsas, į tų liepų inkilus dairysiuos toliau. Kol tas karantinas tęsis.
Pagal valdžios pačirškėjimus, atrodo, šiųmetinės Velykos bus panašios kaip pernai: "Apsisiki ir važiuoji namo" - su korektūros klaida, prieš įvažiuojant į miestą, "informavo" švieslentė. Ji tapo visos Lietuvos "nacionalinis turtas". Socialiniuose tinkluose nufotografuotos švieslentės "vaizdzialis" plito šviesos greičiu. Šiemet, jau pastebėjau, kartojamas. Nes, spėju, vėl būsime raginami kiurksoti namuose, kad Kalėdoms susitiktume sveiki ir laimingi. Vėl be šeimų susijungimų ir pasibuvimų Velykų proga... Bet gal ką nors nauja motyvuoti nevažiuoti vaikams pas tėvus, o tėvams - pas vaikus sugalvos. Dar yra šiek tiek laiko iki tų Velykų...
O paskiepyti, sunkesne ar lengvesne forma korone persirgę, vėlgi spėju, jausis ereliai, galį skraidyti bele kur. Bet juk irgi, kursuojantys tarp savivaldybių gali būti paraginti "apsisikti". Kol kas elektroninių pažymėjimų apie paskiepyjimus ir persirgimus su pasigaminusių antikūnų skaičiumi juk neturime.
Ai, ko čia pūškuoju pirma visokių karantinų draudimų, palaisvinimų ir "prišriūbavimų" traukinio... Tik va, iš mano aplinkos jau skiepyjami ir pacanai su pacankėmis, amžiumi palyginus su manimi. Didžioji dauguma klasiokų, su kuriais palaikau ryšį, irgi paskiepyti. Kiek vyrėlesnė kaimynė - irgi. Įvairiomis vakcinomis, neišskiriant ir tos vargšės gražiai "astra zeneka" "pakrikštytos". Vienas pažįstamas ponas, turintis humoro jausmą, pranešė: "Esu modernus, nes paskiepytas "moderna". O manęs vis nekviečia. Atvirai prisipažinsiu - biskutuką dėl to ir džiaugiuosi. Kai pagaliau kokiu nors būdu pakvies, gal jau būsiu drąsesnė visokių atsiliepimų sulaukusi. Apie dūrį, švelnesnį nei uodo įkandimas, apie duriančiųjų dėmesingumą ir žmogiškumą, apie visokias ten savijautas "nieko baisaus".
Žodžiu - laukiu kvietimo skiepytis, nes vakar draugė nuo seniausių laikų iki šių dienų pranešė - jau sulaukė. Eis. Pareiškė - kuria vakcina beskiepytų - nesispardys. Žinoma, laukiu ir Velykų. Oi, berželių Verboms tai juk dar neturiu pasimerkusi... Tradicijos yra tradicijos, koks tas Verbų sekmadienis ir pačios Velykos būtų...
Nors diena išaušo saulėta, ant palangės uždegiau žvakelę. Kodėl? Nesakysiu...
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą