157 - oji istorija, vasario 9, antradienis
Pusto. Bet tik pažeme. Ir ne taip baisiai, kaip buvo žadėta vakarykštėse prognozėse. Tikriausiai kur nors iš tiesų pusto kaip reikalas.
Šįryt, "ant tuščio skrandžio" žiūrėdama pro langą, sugavau save - o galvoje juk ritinėjasi pica. Pica - šeštą valandą ryto?
Aha, ne kokie avižiniai dribsniai, omletas, kruasanas. Ritinėjasi pica, nors tu ką. Dar ir su coca cola. Žaliavalgiai, vegetarai ir visokie kitokie sveikos mitybos šalininkai, toliau jau ir neskaitykit. Manau, jums bus bloga nuo mano susitvenkusių seilių burnoje. Ta pica, kuri ritinėjasi galvoje, su faršu, aštriais žaliaisiais pipiriukais. Ir sultinga. Tokią randu tik vienoje Klaipėdos picerijoje. Oi, kaip seniai joje bebuvau...
Kartą, kai apsukruoliai iš mūsų už dar, turbūt, kapeikas, o gal jau ir centus supirkinėjo investicinius čekius, ir kai Klaipėdoje pasirodė pirmosios prabangios "tačkės", nuėjau į tą piceriją sukirsti picos.
Atsisėdau prie lango ir kemšu pasimėgaudama. O kitoje gatvės pusėje sėdėjo elgeta be kojos. Prabangios "tačkės" lėkė pro šalį nesustodamos, žinoma. Pro šalį nesustodami prie elgetos praeidavo ir ponai bei ponios, pagal aprangą sprendžiant, jau spėję prakusti, prisipirkę investicinių čekių ar puolę pjauti Lietuvos nesuskaičiuotų ąžuolų.
Kas elgetai aukojo? Močiutė su dar nuo sovietmečio tebemūvimais "sudie, jaunyste" pravardžiuojamais batais, krikščioniškos išvaizdos jaunuolis, dar kelios močiutės...
Skanioji pica apkarto. Nors iš žurnalistinio darbo niekada juodos ikros šaukštais nekabinau, keptų paršelių ant mano surengtų vaišių stalo nebuvo, bet tuomet, žvelgdama į tą elgetą be kojos, pasijutau tokia buržuika, kad, išlėkusi į gatvę, į elgetos nusivožtą kepurę imečiau 10 litų. Neapsirikau, tuomet dar tebebuvo litai, ko gero šiandien 100 eurų atitikmuo, turėjo vertę tie litai. Bent jau prdžioje įvedus - tikrai. Tai buvo tarsi atsiprašymas - aš picerijoje šiltai ir jaukiai kemšu picą, o jis štai sėdi ant šalto grindinio...
...Pro elgetą toliau nesustodami ėjo prabangiai apsirėdę ponai ir ponios. Gatve skriejo prabangios "tačkės".
Kaip viena mano kolegė sako, - viso pasaulio neišgelbėsi. Ir neturiu ką jai atsakyti.
Šioje vietoje prisiminiau po Nepriklausomybės atgavimo užplūdusius "guru". Viena tų "guru" atmaina pasišovė mus mokyti anglų kalbos. Turėjome parašyti angliškai rašinį, ką darytumėm, jei turėtumėm milijoną? Kadangi to milijono nebuvau ir sapne regėjusi, tai parašiau, kad nusipirkčiau laivą, į kurį susisodinčiau visokius ten su kūrybinėm sielom ir - aplink pasaulį. Neturėdama supratimo, nei kiek tas laivas kainuotų, nei kiek chebrytei valgio ar gėrimo reikėtų. Milijonas man atrodė laaaabai daug.
Dabar jau taip nebeatrodo. Kaip ir anksčiau, to milijono neturiu. O jeigu ir turėčiau, pasaulio neišgelbėčiau. Tik kuo toliau, tuo labiau įsitikinu - ne piniguose laimė. Bet be jų irgi blogai...
...Kol rašiau šį rašinį, išgėriau kavos, užsikąsdama juoda duona su sviestu. Picos visai nebenoriu...
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą