Gyvenimas pro langą: Nostalginiai virpesiai

166 - oji istorija, vasario 19, penktadienis

Tai štai - Jeruzalėje jau žydi obelys. O jos vakar buvo apklotos... sniegu. Panašiai, kaip pernai, gegužės mėnesį, pas mus. Per pirmąjį karantiną. Kiek turėjau sielvarto, matydama kelias neiškirstas kalne žydinčias slyvaites, kurių išsiskleidusius žiedus paslėpė sniego danga.

Ko čia "užsivedžiau" apie tuos sniegus  Jeruzalėje? Ogi bičiulė, turinti daug draugų Izraelyje, atsiuntė kelias sniegingas nuotraukas. Peizažai pro mano langą ir tose nuotraukose - beveik tapatūs. Tik pas mus obelys anei slyvos dar nežydi... 

Studijų metais, kai nuolat braudavausi į legendinę "Neringos" kavinę Vilniuje, joje, sriubčiodama kavos puoduką už 8 kapeikas (įmanoma buvo prasisukti ir pigiau - arbatos puodelis kaštuodavo dvi kapeikas) nuo gretimų stalelių girdėdavau atsklindančias pokalbių nuotrupas: "O Vilniuje jau liepos žydi", - cituodavo draugus, išvažiavusius į Izraelį, koks nuolatinis "Neringos" lankytojas. 

Tuomet žodis "nostalgija" man dar nieko nereiškė. Kažko ypatingo nereiškė ir tuomet, kai pasižiūrėjau Andrejaus Tarkovskio filmą "Nostalgija". Tai dabar suprantu šito žodžio esmę ir prasmę, kai nostalgiją pati jaučiu kiekviename žingsnyje: paslankaus kūno nostalgija, jaunystės paikiojimų nostalgija, jau TENAI iškeliavusių draugų nostalgija. 

Bet niekas negali susilyginti su nunykusios tėviškės nostalgija. Kai buvusių namelių, iščiūčiavusių tave, net pamatų pėdsakų nelikę. Ir meldžiasi žmogus per stebuklą neiškirstai obeliai ar alyvų krūmeliui. Ne todėl, kad būtų pagonis. O todėl, kad bent kas iš ANO gyvenimo išlikę.  

Oi, kaip skaudėjo širdį, kai Turgaus gatvėje, kurioje gyvenau didžiąją savo amžiaus dalį, išpjovė liepas. Jos buvo mano bendraamžės. Liepas pakeitę briuseliniai bonsai jokiu būdu negali atstoti tų buvusiųjų žiedų ir kvapų. Bonsai tarsi ir žydi, bet nekvepia. Kaip ir briuselinės gudobelės. Ak, nostalgija. 

Dabartinė jaunuomenė juk neturi su kuo lyginti. Tai ir nepasigenda medaus kvapo, kai jis nuo žydinčių liepų sklisdavo iki Žvejybos uosto. Ten jau buvo "rubežius" visai kitiems kvapams. Bet...dar ne tokiems šlykštiems, kurie per kaitras sklaidosi dabartinėje pietinėje Klaipėdos dalyje...

Taigi, aplink Jeruzalę jau žydi obelys. Mėnuo kitas ir pas mus sužydės sodai. Pirmiausiai - vyšnios ir geltonieji slyvukai. Jų besiskleidžiančius žiedelius pernai stebėjau pro langą. Kažin, kaip bus šiemet? 

Ar per obelų žydėjimą susitiksiu su klasės draugais? Tai jau kelerių metų tradicija, sulaužyta pernai. 

Gal įsibėgėjusi per toli nukeliavau? Kažin kokios šiemet bus Velykos? Ankstyvos - balandžio pradžioje. Su sniegu ar be? Su barjerais tarp savivaldybių, ar be? Su morzaraiščiais, ar be? Va, kiek klaustukų. Atsakymų kol kas - be.

...Nostalgiją ir Velykoms jaučiu. Termometras balkone rodo minus 12. Ar ryšiuosi drožti pasivaikščioti? Nostalgija laikų, kai sąnariai dar neskaudėdavo.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia