Apie įvykius ir žmones, be kurių nebūtų Klaipėdos

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje sausio 15-ąją, bene svarbiausią klaipėdiečius vienijančią dieną, visuomenei buvo pristatytas leidinys "Kova dėl Klaipėdos: įvykiai ir žmonės". 1923 m. sukilimo ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos temai pastaraisiais dešimtmečiais išskirtinį dėmesį skiria ne tik istorikai, muziejininkai, visuomenininkai, bet ir aukščiausios valstybinės institucijos. Dr. Jonas Genys, leidinio sudarytojai profesorius Vygantas Vareikis ir istorikė Zita Genienė pabrėžė, jog leidinyje ne tik susikaupė naujos unikalios medžiagos iš Europos bei privačių šeimų archyvų, bet jis atsispindi ir gerokai pasikeitusį anų laikų įvykių vertinimą.

Leidinio sudarytojai labai suprantamai aiškina, kaip pirmą kartą istorijoje atsirado Klaipėdos kraštas.

SĖKMĖ. "Perfrazuojant Napoleono žodžius, 1923 m. sausį lietuviai pasirašė savo sėkmės istoriją", - sakė vienas iš leidinio "Kova dėl Klaipėdos: įvykiai ir žmonės" sudarytojų dr. Vygantas Vareikis. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Rašoma, jog 1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos konferencijos sprendimu Europos šiaurės rytuose atsirado naujas administracinis darinys. Į 2 708 kv. m teritoriją pateko nuo Vokietijos atskirtos penkių Rytų Prūsijos apskričių dalys. Į Klaipėdos kraštą 1920 m. žiemą įžengė 21-ojo prancūzų pėsčiųjų šaulių bataliono kareiviai, palaikysiantys tvarką tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl krašto politinės priklausomybės. O tada prasidėjo politiniai viražai! Vokietija nenorėjo, kad sustiprėtų Lenkijos įtaka, ir buvo linkusi laikinai atiduoti kraštą Lietuvai, prancūzai ketino kraštą kaip dovaną įteikti lietuviams, susivienijus Lietuvos ir Lenkijos valstybėms. Lietuviams pasipriešinus tokiems planams, Klaipėdos kraštas pagal naujus Ambasadorių konferencijos sprendimus turėjo virsti Laisvuoju kraštu, Freistaad Memelland, bet lietuviai ir su tuo nesutiko. Kunigas ir rašytojas Jonas Žilius pirmasis pasiūlė užimti Klaipėdą jėja. Tada ir prasidėjo...

Apie žygį ir žygeivius

Pasak vieno iš leidinio sudarytojų prof. Vyganto Vareikio, nuo II pasaulinio karo iki mūsų dienų diskutuojama, ar Klaipėdos užėmimas, dar vadinamas prijungimu, karine operacija, buvo teisėtas aktas. Tačiau neabejoja, jog tai buvo vienas esminių veiksnių, kurie formavo jauną Lietuvos valstybę.

"Labai dažnai lietuviai propaguoja pralaimėjimą, kaip antai dainose - apie kritusį nuo žirgo raitelį. Iškelkime pozityvias vertybes, prisiminkime laimėtus mūšius, kuriais galime didžiuotis, pasiektą nepriklausomybę - pasaulinės reikšmės įvykį, nepaisant visokių istorinių kontroversijų. Formuokime nugalėtojų tautos mentalitetą", - sakė V. Vareikis. Jis pabrėžė, jog prie 1923 m. sukilimo prisijungė daugybė kultūros ir mokslo žmonių, atkreipdamas dėmesį, jog istoriją iš esmės kuria ne iškilūs politikai, karvedžiai, jautę jūrinio miesto koncepciją, kurių vardai įrašyti knygose ir dokumentuose, statomi paminklai, bet paprasti piliečiai. Patriotai savanoriškai atliko žygius bei žygdarbius, taigi ir jų dėka pasiekta pergalė - įtvirtintas Lietuvos suverenumas Klaipėdos krašte. V. Vareikis cituoja istoriką Edvardą Gudavičių, kuris yra pasakęs, jog nekeistų nė vieno tų laikų savanorio į visus Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, nes šie labiau rūpinosi "savo kiemu".

PARADAS. Karinis paradas Laikinosios Klaipėdos krašto autonomijos paskelbimo proga Naujojo turgaus aikštėje (dabar Teatro a.) gegužės 7 d. Nuotrauka iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus.

"1923 m. sausio 7 d. Klaipėdos link iš Kauno pajudėjo 1 079 asmenų grupė, pavadinta Ypatingosios paskirties rinktine, kuri buvo sudaryta iš 8-ojo ir 11-ojo pėstininkų pulkų, Karo mokyklos kariūnų, Vilkaviškio, Kaišiadorių ir Panevėžio šaulių būrių ir apie 300 savanorių iš Didžiosios Lietuvos", - tikrais istoriniais faktais intriguoja V. Vareikis, pasakodamas apie ginkluotą žygį. Leidinyje pabrėžiama, jog iš Didžiosios Lietuvos kautis dėl Klaipėdos savanoriais ėjo jauni vaikinai, studentai ir gimnazistai, amatininkai ir ką tik žemės gavę ūkininkai, šauliai-partizanai. Sukilimo metu žuvo 12 lietuvių kovotojų: aštuoni kariai ir keturi šauliai.

Kai 1923 m. sausį tautiečiai "parašė" savo sėkmės istoriją, ir vasario 17 d. Ambasadorių konferencijos ypatingoji komisija suteikė Lietuvai suverenias teises į Klaipėdos kraštą, po kelių dienų 21-asis prancūzų pėsčiųjų šaulių batalionas su visais ambasadoriais laivu išvyko iš Klaipėdos.

TĘS. "Dar neišsemtos anų istorinių įvykių gelmės, dar tyrinėsime politinius, kultūrinius, religinius, ekonominius Mažosios Lietuvos ryšius su Didžiąja", - sakė istorikė Zita Genienė.

Atradimai

Dar viena leidinio sudarytoja istorikė Zita Genienė sakė, kad jau prieš 10 metų kolegų bandyta sudėlioti 1923 m. įvykius. 2013 m., kurie buvo paskelbti Klaipėdos krašto metais, surengta paroda "Kova dėl Klaipėdos: įvykiai ir žmonės" su papildytais istoriniais šaltiniai ir unikaliomis šeimų istorijomis apkeliavo šalies miestus, miestelius ir Seimą, o šiuo metu eksponuojama Dragūnų pulke, ir pagimdė idėją parengti leidinį.

"Mes šiek tiek daugiau sužinojome, turime daugiau fotografijų, šimtus jų - iš Klaipėdoje tarnavusių prancūzų šeimų archyvų. Svarbiausia - mokslininko ir filatelisto Bernardo Juserando Prancūzijoje atrastą buvusio Klaipėdos komisaro Jeano Gabrielio Petisnė šeimos archyve saugotą ranka braižytą 1923 m. sausio mėnesio Klaipėdos gynybos planą.

Įvykius vertiname kiek kitaip nei prieš 10 metų. Tada sakėme - sukilimas, dabar jau drąsiai sakome - prijungimas", - apie reprezentacinį leidinį, pristatantį įvykius nuo 1920 iki Klaipėdos krašto įtvirtinimo pasakojo Z. Genienė.

Anot pokalbininkės, šįkart didesnis dėmesys buvo atkreiptas į asmenis, kurių veikla nulėmė istorinius įvykius. Iškalbingos buvo jų biografijos, skaudūs likimai. Kai kuriems 1923-iųjų sukilimas buvo tik vienas iš jų biografijų epizodų.

Kai kurie Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šalininkai numatė, kad, jeigu tai vis dėlto neįvyktų, imsis ekonominių priemonių. Tuo sunkiu metu tarp Lietuvos ir mūsų krašto tebebuvo pasienis, didžialietuviai nesiuntė savo prekių mažalietuviams, ir nepirko iš jų. Buvo didelė infliacija, kaip ir Vokietijoje.

ĮSAKYMAS. Sausio 16 d. vyrai skaito kariuomenės vado įsakymą dėl savanorių rinktinės reorganizavimo į Pirmąjį Klaipėdos krašto savanorių pulką.

Kuo dėtas Smetona?

Leidinyje daug dėmesio skiriama iškilioms asmenybėms. Pirmiausia - vienam svarbiausių 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo organizatorių Lietuvos ministrui pirmininkui ir užsienio reikalų ministrui Ernestui Galvanauskui, jo bendražygiui, buvusiam kunigui, poetui Jonui Žiliui. Lietuvos atstovas Klaipėdoje, šis nepaprastai išsilavinęs žmogus puikiai išmanė politiką ir aktyviai veikė parengiamajame "dviejų Lietuvų" suvienijimo darbe. Būdamas tolerantiškas, komunikabilus, mokantis daug kalbų, J. Žilius mokėjo patraukti elito dėmesį. Beje, jis mirė Klaipėdoje 1927 m. ir buvo palaidotas Kopgalio kapinaitėse.

PIRMOJI. Pirmoji lietuviška Klaipėdos krašto direktorija, veikusi 1923 m. sausio 15 - vasario 14 d. Iš kairės sėdi: V. Gaigalaitis, E. Simonaitis (pirmininkas), K. Lekšas. Stovi: M. Reizgys, J. Toleikis.

"Galėtumėte paklausti: kuo dėtas leidinyje aprašytas pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, 1918 m. vasario 16 d. pasirašęs Lietuvos Nepriklausomybės aktą? Jis taip pat buvo vienas labiausiai išsilavinusių to meto žmonių, paskirtas Lietuvos valstybės įgaliotiniu. Jo vaidmuo kovos dėl Klaipėdos metu buvo nepaprastai svarbus. 1923 m. sausio 24 d. A. Smetona buvo paskirtas Lietuvos Vyriausybės ypatinguoju atstovu prie Ambasadorių konferencijos Ypatingosios komisijos, o vasario 20 d. - Aukštuoju Lietuvos valstybės įgaliotiniu Klaipėdos kraštui. Tuo metu iš Antantės valstybių atvykusi komisija derybų metu reikalavo, kad iš Klaipėdos išeitų Lietuvos kariuomenė. A. Smetona paprašė ultimatumą įtvirtinti raštiškai. Tačiau oponentai to nepadarė", - pasakojo istorikė Z. Genienė.

Vienas iš tautos didvyrių, aviatorius, lakūnas Steponas Darius, prieš su Dariumi Girėnu atliktą skrydį per Atlantą Klaipėdos žygio metu parodė nepaprastą drąsą. Jis vadovavo būriui, puolusiam Klaipėdą nuo Šilutės pusės.

"Galėtume stebėtis, kuo čia dėtas rašytojas Vincas Krėvė - Mickevičius. 1923 m. jis buvo Šaulių sąjungos pirmininkas, sėkmingai telkęs būsimus savanorius iš šaulių", - sakė Z. Genienė, akcentavusi ir Amerikos lietuvių indėlį. Išeiviai materialiai rėmė visas tautiečių išsivadavimo akcijas, kovas už nepriklausomybę, taip pat ir klaipėdiškių iniciatyvas. JAV lietuviai rengė mitingus, rašė deklaracijas JAV vyriausybei, leido plakatus, skatinančius tautiečių pilietinį aktyvumą. Toks Antanas Ivaškevičius rinko aukas Amerikos lietuvių kolonijose. Atvykęs iš Bostono į gimtinę, važinėjo po ją skaitydamas paskaitas, raginančias prijungti Mažają Lietuvą prie Didžiosios Lietuvos. Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą jis parėmė asmeninėmis lėšomis - apie 2 mln. markių.

AKCIJA. Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdubos prezidiumas ginkluotos akcijos prieš santarvininkų karines pajėgas Klaipėdos krašte metu. Pirmoje eilėje antras iš dešinės - Centro valdybos pirmininkas rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius. Nuotrauka iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.

Žingsniai iki pergalės

"Vykstant deryboms 1922 m. gruodžio pabaigoje - sausio pradžioje, Lietuvos vyriausybėje ir Šaulių sąjungos sluoksniuose buvo derinamas veiksmų planas, ir niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Sukilimo vadovas E. Galvanauskas tada pasakė: "Jeigu mums pasiseks, tai bus stebuklas." Jis įvyko, ir tai nebuvo vienadienė akcija: štai mes užėmėme Klaipėdą, atėjome, ir sulig sausio 15 diena viskas baigėsi. Iš tikrųjų dar laukė keletas metų sunkaus darbo, reikėjo įtikinti tarptautinę visuomenę, kad iš tikrųjų buvo pasirašytos ir galioja Konvencijos sutartys. Reikėjo numatyti, kaip kraštas vystysis toliau", - sakė Z. Genienė.

Pasak jos, į prijungimo akciją buvo įtraukta visa Lietuva, kuri susivienijo kaip 1991 m. sausio 13-ąją. Oficialiai Lietuva negalėjo skirti lėšų sukilėlių kovai paremti, kad tai neatrodytų kaip karinė invazija. Tačiau visoje šalyje buvo steigiami paramos komitetai Klaipėdos krašto lietuviams šelpti. žmonės siuntė savanoriams maistą, drabužius, moterys mezgė kojines. Klaipėdoje moterys savo namuose priimdavo atvykusius pagalbininkus iš Lietuvos, slaugė sužeistuosius.