Turizmo forume uostamiestyje dalyvavęs iš Klaipėdos kilęs mokslininkas pabrėžė, jog Klaipėda negali būti patraukli neradusi savo veido. Esą ne stikliniai fasadai, dangoraižiai ir finansiniai centrai, o istoriniai ženklai miestą padaro įdomų ir patrauklų atvykėliams.
Ne visos galimybės išnaudotos
G. Nausėda pripažįsta, jog turizmo sektorius gerai plėtojosi iki "nelemtos finansinės krizės": jos metais sektorius patyrė didžiulį šoką ir atsigavo tik po kelių metų. Tiek nakvynių, tiek turistų skaičius buvo itin sumenkęs, tačiau nuosekliai po truputį iki 2015 augo ir dabar analizuojami 2016-ųjų pusės metų rezultatai teikia vilčių, kad bus augama toliau.
"Lietuva darosi vis įdomesnė vakariečiams. Visą laiką ji įdomi buvo ir turistams iš Rytų, tačiau 2014 m. antrajame pusmetyje prasidėjęs Ukrainos ir Rusijos konfliktas ir neigiamos viešųjų ryšių žinutės paveikė Rusijos turistus ir jų požiūrį į perspektyvą apsilankyti Baltijos valstybėse - jos buvo suvokiamos kaip proukrainietiškos ir net galimai keliančios grėsmę jų saugumui. Rusijos žiniasklaida pasinaudojo situacija ir dar labiau sutirštino šiuos baubus", - pastebėjo mokslininkas ir sykiu pažymėjo, kad visgi čia ryžęsi apsilankyti Rytų kaimynių gyventojai tapo savotiškais ambasadoriais, kurie grįžę sklaidė mitus apie neva rusų nemėgstančius Baltijos šalių gyventojus. Stebint šių metų statistinę informaciją panašu, kad turistų srautas iš Rusijos gali atsigauti.
Beje, įdomu tai, kad turizmo, apgyvendinimo ir maitinimo sektoriaus indėlis į bendrąjį vidaus produktą (BVP) pastaraisiais metais nedidėja. Jis sudaro apie 1,3-1,4 proc. nuo viso BVP ir iš vietos šis skaičius nejuda kelerius metus. Visgi G. Nausėda paaiškino, jog turizmo sektoriaus indėlis į BVP nedidėja, nes jis auga panašiu tempu, kaip auga ir pats BVP.
"Jei kiti sektoriai stovėtų vietose, tai didintų turizmo dalį. Šio sektoriaus lyginamasis svoris išlieka kuklus. Turbūt sutiksite, kad pusantro procento dydžio sektorius nėra tai, kur didžiausią dėmesį turėtų kreipti makroekonomistai. Tačiau jei taip yra šiandien, nereiškia, jog tokia situacija liks ir ateityje", - sakė G. Nausėda ir siūlė dvi pozicijas.
Pirmoji, kad turizmo sektorius liktų toks pats kaip ir iki šiol, jam nebūtų teikiama jokių protekcijų ir mokestinių lengvatų, jis augtų pats savaime. Tačiau tai reikštų, kad organiška sektoriaus plėtra lemtų jo sąstingį ir toliau nedidėjančią dalį BVP.
Antrasis (ir perspektyvesnis) kelias - pripažinti turizmo veiklą de facto eksporto sektoriumi (turizmas gali būti laikomas eksportu, kadangi ekonomine prasme iš esmės vyksta tas pats procesas - į Lietuvą atkeliauja pinigai iš užsienio) ir taikyti tam tikras skatinimo priemones.
"Turizmo verslas nusipelno didesnio nei standartinis valdžios dėmesio ir turėtų būti skatinamas PVM ir kitų mokesčių lengvatomis. Galbūt reikėtų svarstyti tai, kad šio sektoriaus dalį sumokamo pelno mokesčio palikti savivaldybėms. Jos taptų suinteresuotos tokio verslo plėtra savo teritorijose ir galutiniu rezultatu", - pažymėjo mokslininkas.
Taip pat reikėtų keisti požiūrį į turizmo politiką. Anot G. Nausėdos, problema, kad tiek investuotojas, tiek užsienio turistas iš esmės žino tik Vilnių. Būtent dėl to reikėtų ieškoti galimybių atvykėlius užlaikyti ilgesnį laiką ir parodyti visą Lietuvos grožį. Sąlygos tam yra - Lietuva nedidelė ir kiekvienas regionas gali pasiūlyti bent keletą įdomesnių lankytinų vietų ir objektų.
Jo manymu, tokios Lietuvos populiarinimas turėtų prasidėti ne turistui atvykus ir užėjus į turizmo informacijos centrą, tačiau tinklus užmetus daug anksčiau. Būtina maksimaliai išnaudoti galimybes šalį pristatyti užsienio mugėse, kelionių agentūroms. Čia svarbus galėtų būti ir diplomatinių tarnybų darbas, kurios dabar išskirtinai užsiiminėja diplomatija, o ekonominiai reikalai jas ne itin domina.
Negalima užmiršti istorijos
Regionams susiduriant su investicijų problema turizmo plėtra gali būti vienas iš būdų ištrūkti iš užburto rato. Regionai turi neprastą įdirbį šioje srityje ir, anot G. Nausėdos, sunku įsivaizduoti bent vieną Lietuvos vietovę, kuri nebūtų patraukli pažintine ir poilsine prasme.
"Regiono patrauklumą garantuoja tiek istorinių, tiek rekreacinių objektų įvairovė - šalia net trys ranka pasiekiamos vietovės - Kuršių nerija, Palanga ir Šventoji. Žinoma, tai kelia konkurencijos problemų, tačiau koordinuojant veiklą tai būtų galima paversti privalumu. Nenuneigiant kruizinio turizmo reikšmės dėmesį būtina fokusuoti į platų turistų spektrą - atvykstantiems į Vilnių ir kitur neplanuojantiems lankytis būtina surasti interesą, kad jie užsuktų ne tik į Kuršių neriją ar Palangą, bet ir Klaipėdą", - sakė mokslininkas.
Pasak jo, Klaipėda po II pasaulinio karo savo istoriją pradėjo rašyti ant švaraus popieriaus lapo, tačiau tapęs pramoniniu miestu mažai ką galėjo pasiūlyti tapatybine ir istorine-pažintine prasme. Reikalas tas, kad ilgą laiką mieste nebuvo humanitarinių mokyklų, o tai lėmė technokratinį miesto pobūdį, nes visos mokyklos buvo orientuotos į pramonę ir uostą. Pavyzdžiui, Mažoji Lietuva tapo kažkuo panaši į Atlantidą - mažai kas apie ją žino ir tęsia šio etnografinio regiono tąsą. Regionas ir žmonės buvo nušluoti nuo žemės, nebeliko paminklų ir kam atstovauti mažlietuvių.
"Pastaruoju metu atsirado neblogų intelektualinių prielaidų - buvo įkurtas universitetas, kuris pajėgus vykdyti kultūrinę ir istorinę misiją. Egzistuoja istorijos institutas, yra jaunų istorijos specialistų, kurie reiškiasi viešajame gyvenime ir tokią misiją galėtų vykdyti", - sakė jis.
Anot G. Nausėdos, Klaipėda turi prieštaringą istoriją, kurios praeitis susijusi su įvairiomis kultūromis ir tautomis. Esą galima prisiminti ne tik vokiškąjį imperializmą, nacių valdymo laikotarpį, sovietinę uostamiesčio praeitį, tačiau net pagoniškąsias šaknis.
"Šiose vietose buvo visokiausių įvykių. Kad ir džiaugsmingai pasitiktas prieš II pasaulinį karą į Klaipėdą atvykęs Hitleris. Tokie faktai istorijos neleidžia vertinti užsidėjus rožinius akinius, tačiau tai Klaipėdą padaro reprezentuojančia to laikmečio įvykius ir įdomią - tai galima pateikti ir atskleisti turistams", - sako jis.
"Šiais laikais Męmelio istoriniai ženklai atkuriami, bet daugiau utilitariniais komerciniais tikslais. Kai žvelgiu į Dangės vieną pakrantę, ten matau besiformuojant ištisą Mėmelio miestelį su į restoranus, viešbučius ir gyvenamuosius namus virstančiais buvusiais sandėliais. Tačiau žvilgsnis krypti turėtų ne tik į pakrantę. Šneku apie pilies atstatymą - tai būtų miesto stuburo sugrąžinimas, be kurio viduramžių Klaipėda nebūtų įsivaizduojama. Bet kuris viduramžių miestas prasideda nuo pilies. O kai ji apstatyta visokiais pastatais, lieka neidentifikuota. Dabar tą erdvę matome išvalytą, tačiau iki šiol netyla diskusijos, kiek jos atstatyti. Manau, kad pilį reikia atstatyti tiek, kiek tai įmanoma ir leidžia turima istorinė medžiaga", - sakė G. Nausėda ir pabrėžė, jog tai būtų vienas puikiausių turistinių simbolių.
Žinoma, raginama neužmiršti ir vokiškųjų ženklų - imperijos karališkosios šeimos persikėlimo į Mėmelį, Vakaruose itin populiarios karalienės Luizės pėdsakų įprasminimo. Arba Borusijos paminklo (stovėjusio prieš miesto rotušę) istoriją, prie kurio projekto koregavimo prisidėjo pats kaizeris Vilhelmas II.
Nereikėtų neigti ir sovietinio paveldo. Būtina išlaikyti pagarbų požiūrį į vertingiausius to laikotarpio architektūrinius paminklus, nors jų nėra daug. Turistams, G. Nausėdos manymu, būtų įdomu ir dvarų, dvarininkų šeimų istorijos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą