Klaipėdietės balerinos šokiai ant namų sienų gniaužia kvapą

Moteris atvirai pasakoja, kad šokiai jos gyvenime atsirado gana netikėtai. Ir nors ji niekada nesvajojo tapti balerina, užteko apsilankyti vienoje šokių pamokoje, kad išskirtinį I. Briazkalovaitės talentą iškart pastebėtų profesionalai. Tąkart pradėjusi suktis šokio pasaulyje, talentingoji klaipėdietė šiandien be šokio neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Tačiau savo talentą šiuo metu profesionali baleto artistė išnaudoja jau nebe teatro scenoje. Po 18-likos metų, praleistų Klaipėdos muzikiniame teatre, I. Briazkalovaitė pripažįsta nusprendusi nutraukti savo karjerą ir skirti daugiau laiko šeimai. Vis dėlto supratusi, kad dar nenori galutinai apleisti šokių, šiandien ji moko kitus baleto paslapčių šokių mokykloje „CODA“ bei stebina kvapą gniaužiančiu vertikaliuoju šokiu ant daugiaaukščių namų sienų.

Kaip jūsų gyvenime atsirado šokiai?

Man buvo kitaip, nei kitos balerinos pasakoja, kad pamato sukneles ir tai tampa jų svajonė. Arba dažnai mergaitės jau nuo mažens sako: „Noriu būti balerina“. O aš, iš tikrųjų, vaikystėje blaškiausi per labai daug kolektyvų, bandžiau nuo grojimo kanklėmis iki lengvosios atletikos, norėjau viską išbandyti ir mama leido tą daryti. Tačiau vienas įvykis pastūmėjo gyvenimą visai kitu keliu. Vieną dieną mama pamatė skelbimą apie vykstantį priėmimą į šokių namus. Tai buvo Ingos Tamašauskienės būrelis Trakų g., Vilniuje, Lenkų namuose. 

Aš tuo metu lankiau lengvąją atletiką, bet norėjosi dar kažką išbandyti. Kai mes nuėjome į tą būrelį, manęs jau nenorėjo priimti, nes buvo jau kovo mėnuo, o priėmimas vyko rugsėjo mėnesį. Tais laikais niekas nenorėjo priimti vidury metų. Mums pasakė, kad tas skelbimas su kvietimu senas ir tiesiog nenukabintas. 

Vis dėlto mokytoja mums leido išbandyti vieną pamoką, taigi nuėjau. Mokytoja tikrai nustebo pamačiusi, kaip aš šoku, ir po pamokos pasakė, kad gali mane priimti ir tais pačiais metais, o po 2–3 mėnesių pasiūlė bandyti stoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tuo metu stojamieji egzaminai buvo tokie sudėtingi, kad ir patekti į šią mokyklą atrodė misija neįmanoma. Kai kurie vaikai šoko nuo trejų metų ir aš stebėjausi, kaip galiu pašokusi 3 mėnesius eiti šokio keliu? Šiandien manau, kad esu ta, kuri tinkamu laiku atsidūrė tinkamoje vietoje. Taip ir pasukau savo gyvenimą šokio linkme.

Pasirinkti balerinos profesiją jus paskatino mama. Ar ji nesijaudino dėl to, kad dažnai sportininkai ir šokėjai neišvengia traumų?

Kadangi mes su mama nelabai buvome susidūrę su baletu, nežinojome, kur einame. Tuo metu, dar dinozauro laikais (juokiasi), tai buvo mokykla su specialiuoju išsilavinimu ir mama pasitikėjo profesionalais. Mes nuėjome į stojamuosius egzaminus ir jeigu būčiau netikusi tam, manęs būtų tiesiog nepriėmę. Daugeliui vaikų, kurie atkrisdavo, – kažko pritrūkdavo. O tie, kurie pateko, buvo arba tam gabūs, arba mokytojai galvojo, kad jiems galima padėti pasiekti svajonių.

Žinot, kai būna giminėje kartos balerinų ar kažkas, kas gali įkvėpti? Tai, kad aš papuoliau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą nebuvo mūsų šeimai kažkoks artimas dalykas. Aš tiesiog netikėtai papuoliau į kitokią terpę, net nežinodama, kas manęs laukia.

Traumų, žinote, visada yra, prisiminus 18-ika darbo teatre metų, buvo ir raumens plyšimas, ir kojos neteisingas pasukimas ar nikstelėjimas, tačiau patirtos traumos buvo tokios, kurios nedarė įtakos mano profesiniam keliui. Tikrai labai džiaugiuosi, kad nepatyriau stiprių traumų, dėl kurių būtų reikėję galvoti, kaip dabar pasukti savo gyvenimą. Aš labai norėjau šokti ir žiūrėjau tik ta viena kryptimi.

O ar kada nors galvojote, koks būtų jūsų atsarginis variantas, jeigu vis dėlto nebegalėtumėte šokti?

Aš negalvojau, kad kažkas galėtų būti atsarginis variantas, bet man mokykloje labai patiko matematika ir tikrai esu labai dėkinga savo matematikos mokytojai, kuri mane paskatino domėtis tiksliaisiais mokslais.  Turbūt esu vienintelė iš baleto mokyklos įstojusi į Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakulteto Mechanikos katedrą ir ją baigusi.

Be baleto artistės išsilavinimo aš turiu antrą išsilavinimą, tai yra mechanikos inžinierė, tad, jeigu jau būtų kojytė kur nors triokštelėjusi, tai būčiau tikrai turėjusi, ką veikti (šypsosi). Besimokydama negalvojau apie jokius kitus atsarginius variantus. Studijuoti mane paskatino tai, kad tais laikais buvo galvojama, kad „balerinos tik kojomis mąsto, nelabai čia joms ko reikia, tik būti gražioms ir kojas kilnoti.“ Erzino toks stereotipas! Ir mane vedė jaunystės protestas įrodyti, kad tie, kurie taip galvoja, klysta. 

Labai džiaugiausi, kad įstojau į Klaipėdos universitetą. Man labai patiko braižyba, pirmais studijų metais mes braižydavome viską ranka, sėdėdami prie A2 ar A1 formato lapo, kuris atrodė, kad užima pusę kambario. Būdavo labai smagu pailsėti, atsiriboti nuo teatro, pasimokyti, o paskui nerti į šokius, atsigauti nuo skaičiukų ir sėdėjimo.

Ruslan Bolgov nuotr.

Visą laiką juokavome, kad aš galėčiau apskaičiuoti, kokiu greičiu sukuosi, kiek pašoku, kokiu pagreičiu judu ir panašiai. Tėvai irgi klausdavo, kam man reikia tų mokslų, bet dabar, kai gyvenimas susisiejo su vertikaliu šokiu, aš esu labai dėkinga kažkam iš aukščiau, kas taip sudėliojo visas mano gyvenimo dėlionės dalis.

Iš tikro vertikalų šokį galime susieti su fizika ir technika: pagreičiu, kūno judėjimo greičiu, traukos dėsniu, medžiagų atsparumu. Šokdami ant sienos turime pasikliauti virve, turime žinoti, kaip atsispirti, kad šuolis gražiai atrodytų, kaip greitai turime suktis, kad apsisuktume ir nusileistume sėkmingai. Tas pasirinktas  „atsarginis variantas“ pratęsė mano šokio rezervus.

Dažnai kalbama, kad balerinos darbas yra labai alinantis ir psichologiškai sunkus. Ar tai tiesa?

Kai ilgą laiką dirbi tą patį darbą, jis vienu momentu ima atrodyti alinantis, o kitu – labai džiaugsmingas ir geras. Kartais pagalvodavau, kad gal turiu pasilaikyti kažkokių dietų, bet aš tame visą laiką įžvelgiau gerą. Sakydavau sau, kad aš pavargstu po spektaklio, o kažkas eina į sporto klubą ir už pinigus tai daro, kad tik būtų sveikas ir gražiai atrodytų.

Mūsų profesija yra tikrai nuostabi. Jeigu gimčiau dar kartelį, tikrai norėčiau vėl būti šokėja. Balerinos turi gražiai atrodyti, kiekvieną dieną siekti užsibrėžto tikslo. Tai nėra taip, kad tu išleidai knygą ir džiaugiesi. Ne. Tu kiekvieną dieną turi vėl atsistoti ir pradėti nuo nulio – tempti kojas, šokinėti, suktis, mokytis šokių tekstą.

Šokis yra visapusiškas lavinimas – galva turi atsiminti daug teksto, visąlaik turi būti pasitempus, kūną visada užplūsta adrenalinas – turi visą laiką tarsi stovėti ant lyno ir laviruoti, nesi komforto zonoje, kur atsisėdi, įsipatogini ir viskas. Galbūt dėl to daugelis balerinų atrodo daug jauniau nei iš tiesų yra. Būdama balerina, visą laiką savyje jauti kažkokį varikliuką, kuris veda į priekį. 

Užsiminėte apie dietas. Ar jums teko jų laikytis?

Taip, tikrai taip. Tačiau aš ne iš tų, kurios sako: „O dieve, mus ten (baleto mokykloje – aut. past.) skriaudė.“ Noriu pabrėžti, kad lenkiu galvą prieš mokytojus, kurie tokioje specialybėje turi mums, vaikams, pasakyti „pasikontroliuok, pažiūrėk, ką valgai.“ Jie norėdami gero mums sakydavo: „Na, jūs mergaitės jau esate per stambios, gali į teatrą nepriimti, galvokite dabar, ne po to.“ Ir kai kurios balerinos tai priimdavo labai asmeniškai, net kaip įžeidimą. O aš priimdavau, kad taip turi būti, juk mama niekada tau nepasakys „oi, tu per stora.“ Mama myli visai kitaip. O mokytojai, tikri profesionalai, kurie žiūri į tave ir nori tau padėti, jie pasako: „Tau reikia pagalbos, tu kažką daryk.“ Aš iš tų, kurie dėkoja savo mokytojams. 

Buvau iš tų, kuri baleto mokyklai buvo nestandartiškai putli, stambesnė nei kitos ir visą laiką turėjau prisižiūrėti ir, žinoma, kartais palūždavau. Vienais metais aš buvau labai sulieknėjusi ir labai graži, ir galvojau, kad turiu visus šansus patekti į teatrą. Mes buvome auginami taip, kad tik teatras yra ta vieta, į kurią mes visi turime norėti papulti. Dabar, šiais laikais, gali dalyvauti atrankose ir šokti norimo choreografo spektaklyje ne tik Lietuvoje ar televizijoje, gali realizuoti save ieškant naujų šokio formų. O mes buvome auginami šokti teatre. Dėl to noras patekti į teatrą buvo labai didelis.

Aš buvau iš tų stambesnių mergaičių, kuriai visą laiką reikėjo prisižiūrėti. Labai džiaugiuosi, kad aš atsiradau Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, nes čia atsivėrė akys, gyvenime atsirado ne vien tik baletas. Teatro šokėjų trupę sudarė skirtingų šokių stilių šokėjai: buvo ir gimnasčių merginų, ir vaikinų pramogininkų, ir liaudininkų, ir mes, balerinos, kurios atvažiavom iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos. Visi buvome kaip „lietuviška mišrainė“, tokie skirtingi, bet kai sumaišai, opa, labai skanu (juokiasi). Kiekvienas pasidalino savo patirtimi. Tik kolektyvo ir vadovų dėka šiandien esame ten, kur esame.

Esate pirmoji pradėjusi šokti vertikalius šokius Lietuvoje. Kas tai per šokių sritis ir kaip ją atradote? 

Vertikalus šokis pas mane atėjo pats (šypsosi). Šokant teatre visada norėjosi pakilti nuo žemės – šokiuose naudojome daug pakėlimų, žavėjo akrobatiniai elementai. Kažkada pasiūliau teatro vadovui mintį, kad būtų smagu šokti išėjus už teatro sienų. Dar tada nebuvau suformavusi tikslios minties, kad tai galėtų būti vertikalus šokis, bet jau mąsčiau, kad tai turėtų atrodyti labai įspūdingai. Kai teatras turėjo užsidaryti renovacijai, idėja – išeiti už teatro sienų ribų – užgimė dar kartą.

Susitikę su projektus rašančiu žmogumi aptarėme idėjas ir, kultūros tarybai bei Klaipėdos miesto savivaldybei patvirtinus finansavimą, viskas pradėjo judėti į priekį. Begalinis ačiū režisierei Rūtai Bunikytei, kad sutiko kartu su manimi nerti į mano naujas idėjas ir režisuoti visus šokių mokyklos „CODA“ vertikalaus ir kitus šokio projektus.

Jos kurti spektakliai užgniaužią kvapą, ji  puikiai perteikia visus spektaklių žanrus, nuo miuziklo iki operos, o dabar ir vertikalaus šokio. Žaviuosi jos mintimis, idėjomis, gebėjimu matyti kitaip ir tikiuosi dirbti kartu toliau. Tada prasidėjo bendradarbiavimas su olandų trupe „Bencha theater“, kurie profesionaliai tuo užsiima jau dvidešimt metų ir perteikė savo žinias mums. Visą duoklę atiduodu komandai, nes be komandos nieko nebūtų.

Taip prasidėjo vertikalaus šokio odisėja: pasirodymai Indijoje, Lietuvoje, stažuotės Olandijoje, Amerikoje. Mane labai sužavėjo stažuotė Amerikoje: intensyvūs mokymai, seminarai, kursai ir pasikabinimai miesto viduryje ant pastato su „Bandaloop“ šokėjų trupe. Prieš stažuotę Amerikoje „gimė“ mūsų antras projektas įgyvendintas Baltijos laivų statyklos elinge, Klaipėdoje „Giedanti Vydūno upė“, o praėjusiais metais, rugsėjo mėnesį, Vilniaus miesto žiūrovams padovanojome vertikalaus šokio pasirodymą „Kūrėjo kodas“ ant Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro sienos, kurį globojo Prezidentė Dalia Grybauskaitė.  

Taip pat rodome spektaklį, kuris yra apdovanotas Klaipėdos miesto aukščiausiu įvertinimu „Padėkos kauke“ už kostiumus (nuostabioji A. Zinčiukaitė). Tai – „Alisa stebuklų šalyje“. Pagrindinį širdžių karalienės vaidmenį atlikau šokdama vertikalų šokį teatro scenoje. Teko vaidinti moterį su dvidešimt nuotaikos kaitų. Juk žinote, kai moteris pyksta – ji ima skraidyti kaip ragana ir tai mums puikiai pavyko perteikti (juokiasi). 

Vasarą Klaipėdoje organizavote ir vertikalaus šokio stovyklą vaikams. Kaip kilo ši idėja?

Taip, šokių mokykla „CODA“ šią stovyklą įgyvendino. Ją suorganizavome amerikiečių dėka, nes stažuotės metu pamačiau, kad jie dirba su vaikais ir į Lietuvą parsivežėme jų gerąją praktiką. Buvome labai nustebę, nes Olandijoje nieko panašaus nėra, jie dirba tik su suaugusiais. Šiais metais pirmą kartą organizavome tokią stovyklą, ji buvo ir pirma Europoje, nesu girdėjusi, kad dar kas nors organizuotų kažką panašaus. Todėl džiaugiamės, kad klaipėdiečiai tą padarė pirmieji ne tik Lietuvoje ar Baltijos šalyse, bet ir Europoje.

Šokių mokykloje „CODA“ stengiamės auginti jaunuosius menininkus, suteikiame galimybę save realizuoti, šalia klasikinio ir modernaus šokio siūlome pabandyti ir vertikalų šokį, suprasti, koks tai nuostabus pojūtis. Tarsi skraidytum...(šypsosi) Aišku, tas jausmas taip pat alinantis, su visomis gražiomis mėlynėmis, bet žmonės, kurie mato, kaip tai darom, sako, kad tai atrodo įspūdingai, ir tai skatina tuo užsiimti toliau... Jeigu situacija bus palanki, rugpjūčio mėnesį vėl planuojame organizuoti stovyklą. Norintys dalyvauti, ieškokite informacijos mūsų „Facebook“ profilyje.

Ar šokti vertikalųjį šokį gali bet kuris panorėjęs? Ar visgi tam reikia išskirtinių savybių?

Tai yra specifinis dalykas, todėl žmogus tikrai turi būti fiziškai stiprus, turėti gerai išvystytą vestibiuliarinį aparatą, nes dažnai tenka suktis. Ne kiekviena šokėja tai gali. Tos, kurioms pasidaro bloga vien sukantis ir kojomis liečiant žemę, tikrai negalėtų šokti vertikalaus šokio. 

Šio šokio metu galvai tenka labai stipri apkrova, nes šokame žemyn galva. Gali būti taip, kad ant žemės balerina turi labai stiprų kūną, bet jai iškart pradės skaudėti galvą, kai ją palenks žemyn. Taip pat, norint šokti vertikalius šokius, visas kūnas turi būti labai stiprus, kadangi reikia išlaikyti visą savo svorį nepatogioje ir neįprastoje būsenoje. Mūsų pasirodymas vyksta apie 20 minučių, bet tam turime būti pasiruošę tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. 

Šokate ant daugiaaukščių namų sienų. Atrodo pavojinga...

Taip, tai iš tiesų pavojinga. Daug kas mums sako: „Ar jums to reikia?“; „Kodėl tai darot?“; „Jūs pamišę.“ Jeigu kalbant apie techniką, tai yra nesaugu dėl to, kad mes šokame ant vienos virvės. Pavyzdžiui, tie, kurie valo dangoraižių langus ar lipa į kalnus, turi dvi virves, kad jeigu kažkas atsitiktų ir viena nutruktų, jie visada turėtų antrą. Tačiau kalnuose tu irgi lipi pirmą kartą, nežinai kur, nežinai, kas gali atsitikti.

Čia mes būname pasirengę – yra planas, inžineriniai sprendimai, kurie padeda apskaičiuoti, kaip viskas turi būti. Čia fizikos išmanymas man suteikia ramybės. Žinoma, niekas neapsaugotas, bet dirbame su profesionalais, kurie tuo užsiima visą gyvenimą, jiems tai nėra, kaip sakoma, tik pramoga, jie iš to ir gyvena. 

Kaip į jūsų aistrą vertikaliam šokiui reaguoja artimieji? 

Žiūrint iš apačios, žinoma, tas aukštis atrodo baisu, netgi mums perlipant per kraštą visą laiką atsiranda jauduliukas, ar viskas tikrai gerai. Tai normalu, žmogui visada įsijungia saugumo jungikliai. Taip ir šeimai. Jiems norisi, kad viskas man pavyktų sklandžiai. Nes yra ne tik nusileidimas: mes sukamės, šokame, darome persivertimus.

Kaip ir šokių salėje kiekvienas nusileidimas gali baigtis kokiu nors kojos nikstelėjimu, taip ir ant sienos. Aš labai džiaugiuosi, kad visas mano beprotiškiausias idėjas labai palaiko mano vyras. Jis juokaudamas sako: „Su tavim nėra net laiko pasenti.“ (juokiasi)

Ačiū už pokalbį.