„Muzė“ įlaipino pirmuosius keleivius į laiko mašiną

Žaismingas dėmesį traukiantis autobusas kvietė netradiciškai pažinti laiko istoriją ir neplanuotai tapti kultūros nuotykio dalyviu, tiesiog savo kasdienėse kelionėse, atsitiktinai įlipus į ypatingą autobusą.

Kiekvieną įlipantįjį sveikino Klaipėdos laikrodžių muziejaus darbuotojai ir kiti projekto organizatoriai. Jie keleivius „vaišino“ sentencijomis apie laiką: ragino iš pintinės išsitraukti po ryškų ryšulėlį su žymaus rašytojo citata ir pasiskaityti, ką kiekvienam asmeniškai reiškia laikas.

Viena iš keleivių, Laimutė Širmulienė, sakė, jog ritinuko su sentencija apie laiką autobuse neišriš, o padovanos sūnui gimtadienio proga, nes laikas – didžiausias turtas. Ji pasakojo, jog su kitais „Muzė veža“ autobusais dar nėra keliavusi, tačiau mano, jog tai nuostabi idėja, ir džiaugiasi šiandieną čia patekusi.

Keleiviai, neplanuotai tapę ekspozicijos pristatymo dalyviais, taip pat netikėtai sudalyvavo ir viktorinoje apie laiką bei jo matavimo istoriją, o atsakymai į klausimus slypėjo smagiuose paveikslėliuose keleiviams virš galvų, ant autobuso šonų, grindų ir ant laikymosi rankenėlių.

Į pristatymo viktoriną pirmiausiai įsitraukė vyresni žmonės. Kai kurie iš jų žinojo atsakymus net nesinaudodami autobuse pateikta informacija, o kiti, tapo viktorinos čempionais tiesiog įsigudrinę žinių semtis tiesiai iš ekspozicijos. Dauguma jų labiausiai nustebo sužinoję, jog lietuvišką žodį „laikrodis“ sugalvojo garsus istorikas Simonas Daukantas. Nors jaunuoliai, vos įlipę į autobusą, nuo linksmosios programos laikėsi šiek tiek atokiau, netrukus buvo vis tiek įtraukt į viktoriną ir visą ekspozicijos pristatymo renginį. Patys drąsiausi nuotykio dalyviai už teisingus atsakymus ar tiesiog gerą nuotaiką buvo apdovanoti spalvotais tušinukais, ženkliukais, papuoštais akytėmis-laikrodukais, o atsakiusieji į daugiausiai žinių pareikalavusius klausimus, gavo kvietimus nemokamai pasilankyti laikrodžių muziejuje, ir jame pratęsti savo kelionę laiku.

Muziejininkės kvietė sužinoti, kaip visas mūsų gyvenimo laikas sulindo į tokį prietaisą, kaip laikrodis, ragino aiškintis daug kam magiškai skambančius, sunkiai suprantamus žodžius: „klepsidra“, „gnomonas“, susijusius, su ankstyvaisiais laiko matavimo prietaisais. Tai pat keleiviai buvo kviečiami pažinti autobuse slypinčias paslaptis: atsistoti ant ypatingo norus pildančio laiko žiedo, ir sugalvojus norą, apsisukti aplink savo ašį 3 kartus, kad šis išsipildytų.

Renginio organizatoriai keleiviams rodė, kokiu būdu veikė ankstyvieji ugnies laikrodžiai. Vienas iš keleivių sakė, jog viskas paprasta: „Kai žvakė užgęsta – reikia eit miegot“. Tačiau muziejininkai paaiškino plačiau: žvakės buvo sugraduojamos, kad būtų žinoma, per kiek laiko sudega tam tikra jos dalis. Vėliau, į žvakę būdavo įliejami net metaliniai rutuliukai: kai žvakė iki jų nudegdavo, atitinkamas rutuliukas nukrisdavo į lėkštelę, ir pasigirsdavo garsas, tarsi žadintuvas, reiškiantis, kad praėjo tam tikra laiko atkarpa.

Kai kurie keleiviai, patekę į šią „laiko mašiną“, rūpinosi, ar ji nuveš ten, kur jiems reikia, kiti galvojo, kad šis linksmasis autobusas veža nemokamai, o dar treti patogiai įsitaisę sėdynėse tiesiog klausėsi smagių faktų apie laiką, skaitė savo išsitrauktas sentencijas, ir šypsojosi. Pasitaikė ir tokių, kurie visai prarado laiko pojūtį, ir pravažiavo savo stoteles.

Laikrodžių muziejaus vyr. muziejininkė Giedrė Kazonienė pasakojo, jog: „svarbu yra ne tik laukti lankytojų muziejuje, bet ir „išvežti jį į miestą“. Šiandien apvažiavę autobusu vieną ratą pamatėme, kad žmonėms tikrai trūksta tų žinių“, – įspūdžiais dalinosi muziejininkė. Ji mano, jog laikas žmonėms dabar toks brangus, kad jį tenka taupyti, dėl to žmonės ir neranda laiko užsukti į muziejų. Ji džiaugėsi, jog dabar žmonės galės domėtis laiko istorija tiesiog keliaudami autobusu. „Ekspozicija skirta tiek suaugusiems, tiek vaikams. Stengėmės, kad klausimai nebūtų labai sudėtingi, faktai labiau liestų gyvenimą“, – pasakoja vyr. muziejininkė. Paklausta, kodėl gi laikrodžių muziejaus autobusas rožinis, ji sakė, jog šią linksmą spalvą pasirinko norėdami ne tik sukelti susidomėjimą, bet ir pasakyti, kad per dažnai į laiką žiūrima labai sudėtingai ir rimtai. „O mes norime jį linksmai suvokti“, – aiškino Giedrė Kazonienė.

Šio projekto idėja yra ta, kad muziejus nėra sustabarėjęs, jis yra šiuolaikinis, ir atkeliauja pas žmones. Inga Norkūnienė, atsakinga už projekto komunikaciją, sako, kad ypatingai šiuos unikalius muziejus noris parodyti tiems, kurie toliau nuo jų gyvena, miesto svečiams, ir visiems, kurie nesuranda laiko juose apsilankyti. „Tam pasitelkiame ryškius autobusus, kad jie atkreiptų į save dėmesį, o viduje ekspozicija yra žaidybinė, neapsunkinanti keleivio, tačiau informatyvi. Ši idėja pasiteisina, nes žmonės atranda iš naujo patį muziejų ir daugybę įdomių faktų, ji skatina komunikaciją tarp muziejaus ir jo lankytojų“, – apie renginio idėją kalbėjo Inga Norkūnienė.

Ji pasakoja, jog keistas, neįprastas žodis „Muzė“ projekto pavadinime kilo sujungus žodžius „mūza“ ir „muziejus“. „Tai nelietuviškas žodis, tačiau dėl to nereikia pyki, jis žaidybinis, sukurtas specialiai tik šiam projektui, būtent dėl to ir atkreipia dėmesį. O projekto simbolis – labai smagi, žaisminga akytė, kuri ir laiką matuoja, ir žuvele plaukia, ji visur lenda ir smalsauja, nori žinoti, pažinti, domisi“, – aiškina viena projekto organizatorių. Visą autobusų ir kitų projekto atributų vizualizaciją kūrė menininkai Eglė ir Darius Petreikiai.

Šiuo metu miesto gatvėmis jau nardo žydrasis Jūrų muziejaus autobusas, jam kompaniją palaiko Žalias autobusas su Mažosios Lietuvos istorijos ekspozicija, dabar jų draugiją papildė rausvasis Laikrodžių muziejaus autobusas, o netrukus į gatves išriedės ir geltonoji Prano Domšaičio galerijos ekspozicija ant ratų. Keturios skirtingos autobusų spalvos atspindi kiekvieno muziejaus charakterį, specializaciją, ir slepia kiekvieno jų mintį.

Norintieji įsėsti į „laiko mašiną“, ar keliauti kitų muziejų erdvėse ant ratų, tai galės padaryti iki šių metų pabaigos.

„Muzė veža“ - tai spalvotas, žaismingas ir interaktyvus edukacinis projektas, atveriantis „įžangines“ ekspozicijas į keturis Klaipėdos muziejus. Jis papildo Klaipėdos – Lietuvos kultūros sostinės - renginių programą.