Profesorius jau žino, kaip teisingai skaityti "Šveiko nuotykius"

35 mokslinių knygų autorius, pirmąją disertaciją apgynęs plaukiodamas jūromis, o antrąją turėjęs įslaptinti, KU magistrantams dėsto Žaliosios laivybos kursą, o studentams - jos pagrindus. Jis yra apdovanotas pirmojo uosto kapitono Liudviko Stulpino medaliu Nr. 7, turi nusipelniusio jūrų transporto darbuotojo ženklą ir beveik visus tuos 30 metų su nedidelėmis pertraukomis dirba universitete. Dabar turi 0,98 etato.

V. Paulauskas kilęs iš Kėdainių krašto. Po mokyklos baigimo įstojo į tuometę Kaliningrado (Karaliaučiaus) aukštąją inžinerinę jūrų mokyklą, į Laivavedybos fakultetą. 1974 m. baigęs mokslus buvo paskirtas dirbti į Klaipėdą, į refrižeratorių laivyno bazę.

Kodėl jūs, gyvendamas Lietuvos centre, pasirinkote jūrinius mokslus?

Balų juk visur yra. Susiklostė daug aplinkybių.

Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su Klaipėda ir su jūra?

Pirmą kartą uostamiestyje buvau dar būdamas moksleivis, nes čia turėjau draugų. Po antro kurso būdamas pirmos klasės jūrininkas atlikau praktiką Klaipėdoje. Su vidutiniu žvejybos traleriu, panašiu į laivą "Dubingiai", kuris stovi Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicijoje, teko kirsti Atlantą, plaukti iki Kanados ir keturis mėnesius žvejoti ešerius. O pirma mano praktika po pirmo kurso buvo išplaukus su šiek tiek didesniu laivu - gamybiniu refrižeratoriumi - iš Rygos. Dirbome Šiaurės ir truputį Baltijos jūroje. Žinoma, antroji praktika buvo daug rimtesnė.

Refrižeratorių laivyno bazėje, turėjusioje, be transportinių refrižeratorių, ir tanklaivių, ir plaukiojančiųjų bazių, ilgokai padirbėjau, beveik iki tol, kol išėjau iš jūros.

Kiek metų jūs dirbote jūroje ir kodėl ją metėte?

Plaukiodamas apgyniau tuo metu vadinamąją kandidato disertaciją Leningrade (dabar - Sankt Peterburgas), dabar ji vadinama daktaro disertacija. Po to dar dvejus ar trejus metus plaukiojau, bet atėjo laikas priimti kitokį sprendimą. Kadangi buvau mokslininkas, perėjau dirbti į tuomečio Kauno politechnikos instituto (KPI) Klaipėdos fakultetą, bet nuolatos plaukiodavau, t. y. kelis mėnesius per metus išplaukdavau į jūrą, bet daugiausia jau su tuometinės AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" laivais. Bendras darbo jūroje stažas - 15-18 metų. Kapitonu tapau 1981 m.

JAUNYSTĖ. Vytauto Paulausko jaunystės laikų prisiminimai.

Asmeninio albumo nuotr.

Kaip jūs sugebėjote plaukiodamas jūroje, kur dažni štormai, parašyti disertaciją?

Viskas priklauso nuo to, kaip susidėlioji dienotvarkę. Visais laikais ir visur yra laiko, reikia tik noro ir šiek tiek kantrybės. Į aspirantūrą Leningrade, į admirolo S. Makarovo aukštąją inžinerinę jūrų mokyklą, įstojau tais pačiais metais, kaip baigiau mokslus Karaliaučiuje. Mokiausi, žinoma, neakivaizdiniu būdu, nes plaukiojau ir man nebuvo kada sėdėti vien tik auditorijoje. Bet porą kartų per metus važiuodavau į Leningradą, vieną - pasirašyti raštą atostogoms, o kitą - susitikti su vadovu. 1978 m. baigiau ir aspirantūrą, ir rašyti disertaciją. Bet metus teko laukti eilėje, kol galėjau gintis.

Kaip klostėsi jūsų gyvenimas krante ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais?

1982 m. pradėjęs dirbti KPI vis išplaukdavau į jūrą iki 1990 metų. Tais metais tuometinis susisiekimo ministras Jonas Biržiškis pakvietė spręsti vandens transporto reikalų. Tų metų rudenį pradėjau dirbti Susisiekimo ministerijos Vandens transporto departamento, kuris tada buvo Klaipėdoje, direktoriumi. Į Vilnių, žinoma, būčiau nevažiavęs. Man darbas ministerijoje buvo labai įdomus iššūkis.

Profesoriau, o kaip ten buvo su jūsų antrąja disertacija?

Daktaro disertaciją, kuri Lietuvoje nuo 1992 m. vadinasi habilituoto daktaro disertacija, jau buvau parengęs 1987 m. Gynimas Leningrade buvo paskirtas 1989 m. gruodžio 25 d. Tais metais Lietuvoje gruodžio 16 d. skilo komunistų partija. Buvau pakviestas atvykti gintis disertacijos, bet širdis jautė, kad kažkas ne taip. Buvau paprašytas nukelti gynimą. Gal būčiau ir nesutikęs, tačiau kartu su manimi turėjo gintis solidaus amžiaus žmogus, o mūsų darbai buvo panašios tematikos. Buvo pasakyta, kad jeigu aš ginsiuosi pirmas, jis neturės šansų apsiginti. Sutikau, kad jis būtų pirmas, tačiau, deja, jam taip ir nepavyko apsiginti, o po kelių mėnesių jis mirė. Aš supratau, kad tai nebuvo vienintelė priežastis, kodėl buvau prašomas perkelti gynimo datą.

Tada perkėliau savo darbo gynimą į tuometinį Leningrado karinio jūrų laivyno mokslinių tyrimų institutą. Su jo mokslininkais mes kartu kūrėme navigacines sistemas, tad mano darbas buvo priimtas be didelių problemų. Žinoma, teko jį šiek tiek pertvarkyti, padaryti slaptą, nes ten tik tokie darbai buvo ginami. Susipažinęs su tuo slaptumu, supratau, kad net jeigu rašyčiau uošvei laišką, jis privalės būti įslaptintas. Gynimo data man buvo paskirta 1990 m. kovo 20 d., o kovo 11 d. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Po poros dienų gavau kvietimą atvykti į Leningradą. Tada jau supratau, kur šuo pakastas ir kas manęs laukia.

Ir jums pavyko apsiginti tą įslaptintą disertaciją?

Kai nuvykau, vyrai man parodė Gynybos ministerijos telegramą. Joje nebuvo nurodyta uždrausti mano darbo gynimą, bet paprašyta atidėti. Darbo atgauti, aš, žinoma, negalėjau, nes jis buvo įslaptintas. Teko numoti į jį ranka ir įsitraukti į mūsų valstybės reikalus.

Susisiekimo ministerijoje padirbėjau apie ketverius metus. Viena iš priežasčių išeiti iš to darbo buvo noras sutvarkyti iki galo tą savo disertaciją. Juo labiau kad lyg ir viską vandens transporte jau buvome sudėlioję į savo vietas. Paskui gyvenimas parodė, kad padarėme daug ir iš principo teisingai.

Tada perėjau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, vėl pertvarkiau savo darbą, "išslaptinau" ir 1993 m. liepos 7 d. apgyniau habilituoto daktaro disertaciją.

Ar jūsų hobis yra mokslinių knygų rašymas?

Turiu sodą. Mes su anūku abu pasitardami dirbame. Kai jam buvo 8-10 metų, jeigu ką pasėdavau su juo nepasitaręs, tuojau klausdavo, kodėl nepasitariau. Žinoma, kad negalima vien tik sėdėti prie darbo stalo.

Man patinka skaityti ir grožinę literatūrą, bet labiau istorinius dalykus. Neseniai skaičiau Gedimino Kulikausko "Lietuvio kodą". Man patinka Šveikas, aš jau kelis kartus jį perskaičiau (čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko satyrinis romanas "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare" - aut. past.) Paskutinį leidinį man padovanojo draugai, tai jį jau skaičiau taip, kaip reikia skaityti tą knygą: pasiimi tamsaus alaus bokalą, atsisėdi ir ramiai skaitai.