Sausio 15-osios įvykiai tarpukariu ir reikšmė šiandienos kontekste

Istorikas, Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis savo tekste „1923 metų žygis Klaipėdos krašte“ rašė, kad ši data yra viena iš svarbiausių, vienijančių klaipėdiečius, o Klaipėdos krašto sukilimas buvo esminis ir svarbiausias įvykis, be kurio Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvai nebūtų realizuota ir teisiškai. „Jeigu ne šis sukilimas, galbūt Stalinas būtų sukūręs bendrą administracinį vienetą iš Rytų Prūsijos dalies ir Klaipėdos krašto Rusijos Federacijos sudėtyje. Tai tik hipotetinis samprotavimas, tačiau jis yra toks pat hipotetinis kaip samprotavimai apie galimybę Karaliaučiaus kraštą perduoti Lietuvai“, - teigė istorikas.

Versalio susitarimus pažeidęs sukilimo planas gimė to meto laikinojoje sostinėje Kaune, tačiau apie tikrąsias šio svarbaus žygio aplinkybes ilgai nebuvo užsiminta. „1923 m. pradžioje Lietuvos atstovas Klaipėdoje kunigas ir rašytojas Jonas Žilius pirmasis pasiūlė užimti Klaipėdą jėga, o į pačią operaciją įtraukti Šaulių sąjungą. Turėjo praeiti dar šiek tiek laiko, kol 1922 m. rudenį slaptame Lietuvos Ministrų Tarybos posėdyje ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas, jau pasiekęs preliminarų Berlyno pritarimą, pasiūlė Generaliniam štabui parengti sukilimo planą ir išrinkti sukilimo vadovą“, - rašė profesorius.

Dėl to dažnai buvo pabrėžiamas šaulių vaidmuo, o tai, anot mokslininko, paskatino prielaidas istoriografijoje susiformuoti požiūriui, kad Klaipėdos „atvadavimas“ yra priskirtas beveik vien Šaulių sąjungai.

Tačiau 1079 asmenų sukilėlių grupė, pavadinta Ypatingosios paskirties rinktine, buvo sudaryta iš 8-ojo ir 11-ojo pėstininkų pulkų, Karo mokyklos ir Karo milicijos mokyklos kariūnų, taip pat iš Vilkaviškio, Kaišiadorių ir Panevėžio šaulių būrių. Prie sukilimo prisijungė  apie 300 savanorių iš Didžiosios Lietuvos, kuriuos sudarė jauni vaikinai -  amatininkai ir ką tik žemės gavę ūkininkai, moksleiviai, šauliai-partizanai iš lenkų pafrontės ir Kauno studentai.

„Istorinio sukilimo metu žuvo 12 lietuvių kovotojų. Sausio žygiui pasibaigus, buvo suformuota J. Budrio – Polovinsko vadovaujama Klaipėdos krašto armija, sudaryta iš vietos savanorių ir Lietuvos Šaulių, pasilikusių krašte po sukilimo. Klaipėdos užėmimas buvo vienas tų esminių veiksnių, kurie ne tik formavo jauną valstybę, bet ir padėjo lietuviams pradėti labiau pasitikėti savo jėgomis“, - tekste teigė V. Vareikis.

„Tarpukario Lietuvoje, tada, kai Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai, laikinoji sostinė buvo Kaunas. Ir būtent ten koncentravosi mūsų šalies administracinė galia. Reikėtų akcentuoti, kad tuometinė Lietuvos valdžia giliau nesuprato Klaipėdos krašto svarbos. Suprato tik ekonomine prasme - uostas suteikia galimybę Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojams gabenti savo produkciją į Europą.  O nesupratimas Klaipėdos krašto reikšmės buvo susijęs su tuo, kad valdininkai, neįtikę laikinosios sostinės valdžiai, arba kažkuom nusikaltę, į šį kraštą buvo tarsi „tremiami“. Todėl Klaipėdos kraštas tapo labiau suvokiamas kaip tolima, svetima  „tremties“ vieta , o ne integracinė Lietuvos valstybės dalis“, - kalbėjo istorikas.

O tuo tarpu vietos mažlietuviai, tikrieji Klaipėdos gyventojai, anot V. Vareikio, buvo  nepatenkinti valdininkų arogancija ateinančia iš Kauno Lietuvos. „Kai kurie Kauno valdininkai į šį kraštą žiūrėjo iš aukšto, nes patys buvo gimę Didžiojoje Lietuvoje, kalbėjo lietuviškai ir leido suprasti, kad jie yra tikrieji lietuviai ir Lietuvos atstovai.  Mažlietuviai buvo laikomi „suvokietėjusiais“, kuriuos reikia „atlietuvinti“. Iš vietinių girdėjosi skundų, kad net valytojos, atvykusios iš Kauno, Klaipėdos krašte yra laikomos aukštesnėmis nei vietos gyventojai. Lietuviškose institucijose buvo proteguojami lietuviai iš Didžiosios Lietuvos, o ne vietiniai, nors vietos gyventojai tą lietuvybę krašte ir palaikė ne vieną šimtą metų. Natūralu, kad liko nuoskaudų“, - pasakojo V. Vareikis.

Atsimenant šį svarbų įvykį, pašnekovo teigimu, galima įžvelgti tam tikrų situacijos panašumų ir šiandieninės šalies valdžios požiūryje į uostamiestį.

„Šiandien aš matau tam tikra prasme labai panašius dalykus. Nepaisant to, kad Klaipėdos sukilimas yra  paminimas, atvyksta ir Seimo nariai, tačiau bendrai paėmus, šalies valdžios požiūris į uostamiestį yra išlikęs toks pat kaip tada, tarpukariu.

Gerai, kad bent Klaipėdos valstybinio jūrų uosto valdovai yra klaipėdiečiai. Tačiau kitų valstybinių įmonių, įsikūrusių uostamiestyje vadovai yra iš Vilniaus, kuris tampa tarsi „naująja Maskva”.  Iš ten ir šiandien atvyksta „ponai“ (naujieji vadybininkai), kurie į uostamiesčio poreikius vis dar žiūri iš aukšto. „Klaipėdos naftos“ vadovų tarpe klaipėdiečių nėra, o šios įmonės tarša lieka būtent Klaipėdos miesto šiaurinei daliai. „Lietuvos geležinkelių“ požiūris į Klaipėdą ilgai taip pat buvo iš aukšto. Galbūt naujosios valdžios požiūris bus kitoks.

Tarpukaryje, tokių žmonių kaip Ernestas Galvanauskas dėka, įvyko dideli politiniai ir ekonominiai pokyčiai Klaipėdoje. Dabar tokio  Galvanausko mes neturime. Buvo Bronislavas Lubys, kuris sugebėdavo apginti Klaipėdos interesus Vilniuje. Nežinia ar atsiras panašaus svorio figūra ateityje, - savo mintimis dalijosi profesorius.