Teodora Morta Ajauskaitė: "Gimiau su smuiku"

2017-06-23 12:30

"Švyturio" Klaipėdos ateities" stipendijos konkurso finalininkė smuikininkė Teodora Morta Ajauskaitė į susitikimą atskubėjo po meistriškumo kursų. "Profesinis tobulėjimas - mano svajonė ir tikslas. Noriu, kad muzika ir muzikavimas man visada būtų įdomu, niekada nenusibostų ir teiktų džiaugsmą", - sako smuikininkė.

Paklausta, kaip muzika atsirado jos gyvenime, Teodora sako, jog šis kelias jai buvo skirtas dar negimus.

"Mano mama Kristina yra smuikininkė. Ji manęs susilaukė paskutiniaisiais studijų Vilniaus muzikos akademijoje metais. Būdama šeštą mėnesį nėščia ji ruošėsi baigiamiesiems egzaminams ir labai daug grojo. Pasakojo, jog bendrakursiai net juokdavosi, kad grotų mažiau, nes gims vaikas su smuiku. Juokai buvo pranašingi. Pati neatsimenu, bet mama pasakojo, jog vos pradėjusi vaikščioti kaime paimdavau dvi malkas, prisidėdavau lyg smuiką ir "grodavau". Atsimenu save trejų ketverių metukų - taip norėjau smuiko, net drebėdavau. Didžiausia šventė būdavo, kai mama grodavo namuose. Prie jos instrumento buvo ir mano pirmieji prisilietimai. Penkerių metų įstojau į Eduardo Balsio menų gimnaziją ir pradėjau groti", - sakė pašnekovė.

Niekada nekilo abejonių dėl savo pašaukimo?

Žinoma, kilo - vaikystėje, paauglystėje. Grojimas smuiku - darbas ne iš lengvųjų. Atsimenu, kai šešerių septynerių metų per vasaros atostogas groju namuose ir girdžiu vaikus iš kiemo šaukiančius: "Teodora, išeik." O aš groju ir verkiu, bėga ašaros per instrumentą, ir taip savęs gaila. Paauglystėje buvo daug abejonių, tačiau vis sugrįždavau į savo vėžes.

Pati ar mama nukreipdavo tinkama linkme?

Esu problemiškas žmogus. Visas pasaulis gali man sakyti, jog reikia daryti taip, tačiau jeigu man atrodys kitaip, padarysiu priešingai. Visada viduje jutau, jog muzika yra mano kelias, kuriuo turiu eiti ir taip turi būti.

Mama septynerius metus buvo mano mokytoja. Ji visada mane palaikė, skatino ir padėjo atsikelti, kai buvo labai sunku. Esu labai dėkinga jai už tai, kuo esu. Dabar su mama kartu grojame, sėdime vienoje eilėje Klaipėdos kameriniame orkestre.

Jūsų talentas ir darbas nuo pat mažens vertinamas aukščiausiais apdovanojimais daugelyje konkursų ir festivalių. Kaip į juos reaguojate?

Dalyvauti konkursuose pradėjau nuo septynerių aštuonerių metų. Pasiruošimas konkursui - tai maždaug pusmetis intensyvaus, sunkaus darbo. Tai programos pasirinkimas ir grojimas kiekvieną dieną po 3-4 valandas. O konkurso metu išeini į sceną ir groji 15 minučių. Nežinai, kas gali nutikti per tas 15 minučių. Gali labai susijaudinti, rankos prakaituoja, smičius slysta. Tas pasirodymas - tarsi lošimas. Jeigu tau pasiseks - gausi prizą. Įvertinimas suteikia labai daug džiaugsmo, tačiau tą džiaugsmą sykiu lydi ir nusivylimas, tuštumos pojūtis, nes viskas baigėsi.

Konkursai jums - lyg azartinis lošimas?

Taip, aš esu labai azartiška. Žinoma, tai nėra loterija, nepadarysi konkurse visiškos nesąmonės, nes juk ruošiesi jam, dirbi su savimi psichologiškai, pedagogai padeda, tačiau rizikos procentas lieka labai didelis.

Kaip ruošiatės pasirodymams psichologiškai?

Psichologinis pasirengimas yra labai svarbus dalykas. Deja, Lietuvoje apie tai dar per mažai kalbama ir mokymo sistemoje nėra tokių svarbių dalykų kaip, pavyzdžiui, streso valdymas. Juk stresas yra didelė dalis mūsų kasdienybės. Kiekvieną dieną lipame į sceną ir patiriame stresą, jį suvaldyti yra didžiulis darbas ir menas. Kiek save atsimenu - tiek kovoju su stresu, baimėmis ir kitomis emocijomis, kurios gali taip užvaldyti, kad išeis visiškas šnipštas. Aš prieš lipdama į sceną nusiraminimui naudoju kvėpavimo, vaizduotės pratimus. Palaikyti pusiausvyrą tarp emocinės ir fizinės iškrovos padeda sportas, joga, plaukimas.

Grojate solo, su ansambliais, orkestru. Kada geriausiai atsiskleidžiate?

Nežinau. Negaliu sakyti, kad svajoju groti tik solo, noriu dalintis emocijomis, kurias teikia muzika. Manau, kad kamerinis muzikavimas man teikia daugiausiai džiaugsmo.

Turite mėgstamą muziką, kompozitorių?

Man patinka emocionali, ekspresyvi muzika. Ją grodama galiu daugiausiai pasakyti klausytojui. Konkretaus autoriaus ar epochos negalėčiau išskirti.

Šiemet baigėte studijas Klaipėdos universitete. Jau studijuodama dirbote per keletą darbų. Tai lemia maksimalizmas ar finansinis stygius?

Esu darbomanė. Nesugebu atsisakyti darbo. Tik įstojusi studijuoti į Klaipėdos universitetą pradėjau dirbti visu krūviu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, vėliau ėmiausi pedagoginės veiklos. Dabar dirbu ir pedagoginį darbą, ir groju Klaipėdos kameriniame orkestre. Jeigu turiu laisvo laiko, man atrodo, kad aš jį leidžiu veltui. Kiekvieną gyvenimo minutę stengiuosi naudoti tikslingai.

Daugelis talentingų Lietuvos muzikų dabar groja užsienyje. Ar jus vilioja tokia perspektyva?

Beveik visi mano draugai menininkai gyvena užsienyje ir nuolat sulaukiu raginimų išvažiuoti. Baigusi 12 klasių Stasio Šimkaus konservatorijoje aš įstojau į Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno universitetą - vieną stipriausių muzikos mokyklų pasaulyje. Buvo labai sunku įstoti, aš tam labai ilgai ruošiausi ir tai buvo vienas sudėtingiausių pasirodymų mano gyvenime. Įstojau, tačiau praėjo 2-3 savaitės, grįžau į Klaipėdą ir supratau, kad nevažiuosiu į Vieną studijuoti.

Negaliu patikėti. Kas atsitiko?

Pabuvojusi toje terpėje, tarp tų žmonių, pagyvenusi Vienos miesto ritmu, supratau, kad tai - ne man. Tai buvo didžiulis lūžis mano gyvenime. Daugelis žmonių taip pat negalėjo tuo patikėti ir nepritarė mano sprendimui. Sunkiausia buvo pripažinti sau, kad aš to nenoriu, kad labai gerai jaučiuosi čia, Klaipėdoje, ir man nieko niekam nereikia įrodinėti. Galiu tiesiog daryti tai, kas man patinka ir teikia džiaugsmą.

Man labai nepatinka minia. Vienos universitete studijuoja masė žmonių, konkurencija ten yra didžiulė. Tai yra ne studijos, o kova kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro. Klaipėdoje aš didesnę dienos dalį galiu skirti kūrybai ir savirealizacijai, o ne kovai už būvį.

Net stodama studijuoti Lietuvoje galėjau pasirinkti studijas Vilniuje arba Klaipėdoje. Surinkau 100 balų iš 100 galimų ir pasirinkau studijas Klaipėdoje, o ne Vilniuje. Daug kam toks mano pasirinkimas sukėlė šoką, bet tokia jau aš esu - galiu pasielgti taip, kaip niekas nesitiki.

Kaip vertinate nominaciją "Švyturio" ateities stipendijai"?

Labai malonu, kad mano veikla buvo pastebėta. Stebina ir džiugina toks didelis palaikymas.

Kam panaudotumėte stipendiją, jeigu ji būtų jums skirta?

Įsigyčiau asmeninį instrumentą, nes vis dar naudojuosi mamos smuiku. Deja, lietuviškos algos nėra tokios, už kurias galima būtų įsigyti vidutinės klasės instrumentą.

Ar turite ir kitokių pomėgių?

Mano pomėgis visai su muzika nesusijęs. Tai - vizažas. Turiu krūvą diplomų už makiažo darbus. Apskritai aš nuolat kuo nors domiuosi. Muzikantai dažnai yra gana ribotos asmenybės, lyg užsidėję rožinius muzikos akinius. Nenoriu tokia būti.

Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui, meilei?

Rugsėjį išteku. Mano sužadėtinis - taip pat muzikantas, groja trombonu. Esu labai laiminga, kad sutikau žmogų, kuris mane supranta ir palaiko, padrąsina, pakenčia tai, jog manęs nuolat nėra namuose, kad aš neišlendu iš koncertinių rūbų.