Vėtrungės Klaipėdoje garsins Mažąją Lietuvą

Vi­dur­va­sa­rį Šiau­rės ra­ge bus pa­sta­ty­ta ma­žiau­siai 20 skir­tin­gų vė­trun­gių su Ne­rin­gos, Ši­lu­tės, Klai­pė­dos ra­jo­nų ir uos­ta­mies­čio sim­bo­liais bei et­ni­niais mo­ty­vais. O lau­ko ple­ne­re Klai­pė­dos et­no­kul­tū­ros cen­tre vyks iki šiol ne­ma­ty­ta vė­trun­gės ga­my­ba, va­do­vau­jan­tis šimt­me­čių se­nu­mo žve­jų nau­do­to­mis tech­no­lo­gi­jo­mis ir tra­di­ci­jo­mis.

Sa­vo vė­trun­gių ypač lau­kia klai­pė­die­čiai, mat uos­ta­mies­čiui te­ko ne at­kur­ti, o iš nau­jo su­kur­ti kurš­val­čių vė­ja­ro­des, kad jos dar­niai įsi­lie­tų į bend­rą šio uni­ka­laus, ver­to UNES­CO pa­sau­lio var­do, Ma­žo­sios Lie­tu­vos pa­vel­do šei­mą.

Be­je, vė­trun­gių gim­ta­die­niu ga­li­ma lai­ky­ti 1844-ųjų bir­že­lio 26 die­ną. Tą­dien Prū­si­jos val­džia iš­lei­do įsta­ty­mą, įpa­rei­go­jan­tį Kur­šių ma­rių žve­jus ant sa­vo bur­val­čių stie­bų ka­bin­ti kai­mų ženk­lus, ku­rie vė­liau da­vė pre­teks­tą vė­trun­gėms at­si­ras­ti.

Su­jungs krantus

Klai­pė­dos mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nis­tra­ci­jos Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas Na­rū­nas Lend­rai­tis LŽ pa­brė­žė, kad idė­ja vie­no­je vie­to­je - Šiau­rės ra­ge - prie kel­to iš­kel­ti vi­sų ke­tu­rių pa­ma­rio sa­vi­val­dy­bių vė­trun­ges yra kaip tik lai­ku. „Šį­met kal­bi­nin­kai Ma­žą­ją Lie­tu­vą ofi­cia­liai pri­pa­ži­no penk­tuo­ju et­nog­ra­fi­niu re­gio­nu. Mums, pa­ma­rio gy­ven­to­jams, il­gus me­tus ne­tei­sin­gai va­din­tiems že­mai­čiais, tai la­bai svar­bu. Toks spren­di­mas pri­im­tas re­gio­no ly­de­riui Klai­pė­dai mi­nint Vė­trun­gių me­tus, tad sva­jo­jo­me, kad uos­ta­mies­ty­je dan­gų puo­štų ne tik Klai­pė­dos, bet ir ki­tų Ma­žo­sios Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių vė­trun­gės“, - tei­gė jis.

Mat kiek­vie­na pa­ma­rio sa­vi­val­dy­bė geog­ra­fiš­kai pa­ten­ka į XIX am­žiu­je tai­ky­tą vi­sų Kur­šių ma­rių žve­jy­bos kon­tro­lės že­mė­la­pį. „A­nuo­met kiek­vie­nas žve­jų kai­me­lis tu­rė­jo sa­vo ženk­lą, plauk­da­mi žūk­lau­ti ant bur­val­tės stie­bo jį tu­rė­jo iš­si­kel­ti žve­jai. Bet se­nie­ji žmo­nės ne­mė­go tų ženk­lų, to­dėl ap­link juos ėmė tvir­tin­ti puo­šnius me­džio rai­ži­nius, jie ir da­vė pra­džią spal­vin­go­sioms vė­trun­gėms“, - pa­sa­ko­jo N. Lend­rai­tis.

Po pen­kis vie­to­vių ženk­lus tu­rė­jo uos­ta­mies­tis (pvz., Kop­ga­lis, Bo­mels­vi­tė ir kt.), Klai­pė­dos ra­jo­nas (Dre­ver­na, Sven­ce­lė ir kt.) ir Ne­rin­ga (Ni­da, Juo­dkran­tė ir kt.), o Ši­lu­tės ra­jo­ne jų bu­vo ke­lis­kart dau­giau (Kin­tai, Štur­mai, Ven­tė ir kt.). „Tad kiek­vie­na sa­vi­val­dy­bė iš­kels vė­trun­ges su pen­kiais sa­vo vie­to­vių ženk­lais. Taip mū­sų pa­ma­rio te­ri­to­ri­jos per vė­trun­ges tar­si su­si­jungs ir vie­no­je kom­po­zi­ci­jo­je rep­re­zen­tuos vi­są Ma­žo­sios Lie­tu­vos re­gio­ną. Vė­trun­gės yra bū­din­gos tik mū­sų kraš­tui, to­dėl jos, ko ge­ro, ge­riau­siai ga­li at­lik­ti tar­si šauk­lio funk­ci­ją, kvies­ti ap­lan­ky­ti Ma­žą­ją Lie­tu­vą ir su­si­pa­žin­ti su jos pa­vel­du, is­to­ri­ja, lan­ky­ti­no­mis vie­to­mis“, - tu­riz­mo as­pek­tus var­di­jo Klai­pė­dos me­ri­jos Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas.

Kiek­vie­nos sa­vi­val­dy­bės vė­trun­gės bus eks­po­nuo­ja­mos at­ski­ruo­se spe­cia­liuo­se sto­vuo­se, va­di­na­muo­siuo­se mo­du­liuo­se, ant ku­rių (me­džia­gi­nė­se ku­rė­no bu­rė­se) pra­ei­viai iš­vys ir pa­žin­ti­nę in­for­ma­ci­ją apie tą kraš­tą bei pa­čias vė­trun­ges.

Klai­pė­da rem­sis istorija

Vie­nas di­džiau­sių iš­šū­kių iš­ke­liant sa­vo vė­trun­ges te­ko klai­pė­die­čiams, mat tiek Ne­rin­ga, tiek ir Klai­pė­dos, Ši­lu­tės ra­jo­nai ga­li pa­si­gir­ti iš­li­ku­sia se­no­vi­nių vė­trun­gių iko­nog­ra­fi­ja, pie­ši­niais, brė­ži­niais. To­dėl bus iš­kel­tos šių pa­ma­rio vie­to­vių ar­cha­jiš­kų vė­trun­gių ko­pi­jos.

Tik uos­ta­mies­čiui te­ko su­kur­ti ori­gi­na­lią me­to­di­ką, pa­gal ku­rią jau pra­dė­tos ga­min­ti vė­trun­gės. Tai da­ro vė­trun­gių meis­tras iš Kin­tų Lau­ry­nas Juo­deš­ka, tu­rin­tis tra­di­ci­nių ama­tų meis­tro ser­ti­fi­ka­tą. „Sie­kia­me, kad Klai­pė­dos vė­trun­gės bū­tų pa­na­šios į se­ną­sias ki­tų vie­to­vių vė­trun­ges, sa­vo iš­vaiz­da ir ga­my­bos tech­no­lo­gi­ja bū­tų kuo ar­čiau žve­jų pa­vel­do. Vė­trun­gių auk­so am­žiu­mi ga­li­ma va­din­ti XIX am­žiaus pa­bai­gą ir XX am­žiaus pir­mą­ją pu­sę, tad vė­trun­gė­se bus ga­li­ma iš­vys­ti mi­nė­to lai­ko­tar­pio Klai­pė­dą“, - LŽ sa­kė jis. Sie­kiant vė­trun­gė­mis ne tik pa­puoš­ti mies­tą, bet ir švies­ti vi­suo­me­nę, jo­se vaiz­duo­ja­mi jau iš­ny­kę, ta­čiau reikš­min­gi Klai­pė­dos sim­bo­liai, vaiz­di­niai. „Pa­vyz­džiui, Bo­mels­vi­tės vė­trun­gė­je bus iš­pjaus­ty­tas bal­ta­sis švy­tu­rys, ku­ris iki An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ro­dė ke­lią lai­vams ant šiau­ri­nio mo­lo. Nau­do­si­me ir kuo įvai­res­nius lai­vus, ne­beiš­li­ku­sius pa­sta­tus, is­to­ri­nes as­me­ny­bes. Ki­taip ta­riant, pa­žvel­gęs į Klai­pė­dos vė­trun­ges žmo­gus su­ži­nos daug nau­jo apie mies­to is­to­ri­ją, jį gar­si­nu­sius įvy­kius, žmo­nes, ob­jek­tus“, - tei­gė vė­trun­gių meis­tras.

Ga­mi­na ir VDA studentai

Jau pa­ga­min­tos ir pir­mo­sios vė­trun­gės, vie­na jų - su Kop­ga­lio (Smil­ty­nės) ženk­lu. Jo­je – pil­nas žmo­nių ir šur­mu­lio se­na­sis kur­hau­zas, jau ne­beeg­zis­tuo­jan­tis me­di­nės ar­chi­tek­tū­ros Smil­ty­nės res­to­ra­nas, se­na­sis kel­tas, val­ti­nin­kas bei vi­sos Kur­šių ne­ri­jos sim­bo­lis - brie­dis.

Vė­trun­ges L. Juo­deš­kai pa­de­da ga­min­ti Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos tre­čia­kur­siai. Vil­nie­tis Vin­cen­tas Kuo­dis ir pa­ne­vė­žie­tis Taut­vy­das Tra­ki­mas per­nai jau da­ly­va­vo ku­riant Kin­tų vė­trun­gių alė­ją. „Pa­gal L. Juo­deš­kos su­kur­tus brė­ži­nius ga­min­ti klai­pė­die­tiš­kas vė­trun­ges la­bai įdo­mu, nes pri­si­lie­čia­me prie mums vi­siš­kai nau­jos pa­ma­rio kul­tū­ros. Tai uni­ka­lus kraš­tas su nuo­sta­biu pa­vel­du – vė­trun­gė­mis“, - LŽ įspū­džiais da­li­jo­si Smil­ty­nės kur­hau­zą pjaus­tan­tis V. Kuo­dis.

L. Juo­deš­ka su­ti­ko at­skleis­ti ir pa­čių vė­trun­gių ga­my­bos pa­slap­čių. „A­trin­kus kon­kre­čiai vie­to­vei bū­din­gus sim­bo­lius, mo­ty­vus, pie­šia­mi su­pap­ras­tin­ti vaiz­di­niai, jie vė­trun­gė­je su­jun­gia­mi į is­to­ri­ją“, - tei­gė jis. Anot L. Juo­deš­kos, dau­ge­lis žmo­nių la­bai nu­stem­ba pir­mą kar­tą iš ar­ti pa­ma­tę ar į ran­kas pa­ėmę di­džią­ją vė­trun­gę, nes ji bū­na su­nki ir ar­ti 1,5 me­tro il­gio.

Vyks lau­ko plenerai

Vi­sos vė­trun­gės bus iš­kel­tos per lie­pos 17-20 die­no­mis vyk­sian­tį tarp­tau­ti­nį folk­lo­ro fes­ti­va­lį „Par­bėg lai­ve­lis“. Klai­pė­do­je bus ga­li­ma ne tik pa­sig­ro­žė­ti pir­mą­ja mies­to is­to­ri­jo­je vė­trun­gių alė­ja, bet ir tie­sio­giai pa­ma­ty­ti, kaip ga­mi­na­mi šie ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros še­dev­rai.

Kaip pa­žy­mė­jo Klai­pė­dos mies­to sa­vi­val­dy­bės Et­no­kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rė Ni­jo­lė Sliu­žins­kie­nė, jos va­do­vau­ja­ma įstai­ga 1998 me­tais jau nau­do­jo vė­trun­ges kaip fes­ti­va­lio sim­bo­lį. „Ti­krai ver­ta at­sig­ręž­ti į šį uni­ka­lų pa­vel­do še­dev­rą. Ypač ma­lo­nu, kad vė­trun­gių ga­my­bos idė­ja už­si­de­gė jau­ni­mas, klai­pė­die­čiai pa­ma­žu pa­žįs­ta vė­trun­ges, o il­gai­niui iš­moks ir jas pa­si­ga­min­ti“, - LŽ sa­kė ji. Et­no­kul­tū­ros cen­tro kie­me­ly­je meis­trai ga­mins uni­ka­lią vė­trun­gę pa­gal ar­cha­jiš­kas tra­di­ci­jas, bus sten­gia­ma­si at­kur­ti XIX am­žiaus pa­bai­gos žve­jo dar­bą.

Kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės vyks ir Lie­tu­vos jū­rų mu­zie­ju­je, et­nog­ra­fi­nė­je so­dy­bo­je. Lie­pos ir rugp­jū­čio tre­čia­die­niais jo­je lan­ky­to­jai ga­lės spal­vin­ti vė­trun­ges, su­si­pa­žin­ti su jų ga­my­bos tra­di­ci­jo­mis, o va­sa­ros pa­bai­go­je so­dy­bo­je bus su­reng­ta lan­ky­to­jų iš­puoš­tų vė­trun­gių par­oda.