Judita Simonavičiūtė: "Esu tikra klaipėdietė"

GIMTADIENĮ sutikau draugų rate. Giminių neturiu, todėl visas mano gyvenimas - draugai. Esu vienturtė dukra. Dalis svečių buvo šeimos draugai, kita dalis - susijusi su politika, mano draugai, su kuriais aš dirbu. Pirmą kartą man pavyko visus susodinti prie vieno stalo. Manau, prieš dešimtmetį taip nebūtų pavykę. Bet visi dabar prie tokios ribos, šešiasdešimtmečio slenksčio, todėl vieni su kitais lengviau bendrauja, kaip žmonės su žmonėmis, nekreipdami dėmesio į pareigas ir rangus.

APIE DOVANAS. Mėgstu trapias gėles, patinka tulpės, narcizai. Man svarbiausia yra ne dovanos, o dėmesys. Kai švenčiau 21-ąjį gimtadienį, jau dirbau Hidrometeorologijos observatorijoje, kur plaudavau buteliukus ir gaudavau 70 rublių atlyginimą. Gimtadienio proga man taip norėjosi gėlių, kad aš paprašiau, jog man draugai nupirktų gvazdikų. Ir jie nupirko 21 gvazdiką. Vienas gvazdikas tada berods kainavo po rublį. Iki šiol šie gvazdikų žiedai yra man patys brangiausi ir geriausia mano dovana gyvenime...

VARDĄ man parinko tėvas. Mama, kai paklausiau apie savo vardo kilmę, taip atsakė apie tėvo sprendimą: "Tai, matyt, kažkokią panelę žydelkikę Juditą turėjo..."

KURIOZAI. Kartą nuėjau į Civilinės metrikacijos skyrių ir paprašiau parodyti mano pirmąjį įrašą, kaip jisai atrodo. Žiūriu ir nesuprantu - parašyta: Simonavičiūtė Judita, Aleksandro, vėliau nubraukta ir užrašyta - Kazimiero. Aleksandras buvo mano tėvo brolis. Matyt, vyrai tais laikais taip pasidžiaugė mano gimimu, kad pamiršo, kuriam iš jų vaikas gimė... Todėl vėliau teko įrašą taisyti.

APIE PRAVARDES. Mano pavardė gana ilga, tai ir pravardė su ja susijusi. Buvau Simoniukas. O dabar netyčia atėjo toks laiškas iš Vokietijos, kuriame buvo užrašyta - frau Judita Simona Vičiūtė. Tai mano vyras pradėjo namuose mane Simona vadinti. Sako, vokiečiai tau dar vieną vardą suteikė.

ESU OPTIMISTĖ ir apskritai į gyvenimą žiūriu pozityviai. Mano vyras dažnai pastebi, kas yra negerai. Aš jam siūlau žiūrėti į tai, kas gražu. Jeigu žmogus ieško, kas yra gražu, jis ir randa daug grožio.

GIMIAU Klaipėdoje ir pradžioje su šeima gyvenau Kepėjų gatvėje, tačiau netrukus mano tėvai persikėlė į Melnragę, kur ir prabėgo didžioji mano gyvenimo dalis.

ORGANIZATORĖ, matyt, esu iš prigimties, o mano gimimo diena yra iškart po Naujųjų, tad kai mes, vaikai, neturėdavom ką veikti ir nežinodavom, kaip sutikti Naujuosius, aš pasiūlydavau pirma laiko atšvęsti mano gimtadienį. Mano supratimu, gimtadienis yra šventė ne sau, o draugams. Tu turi stengtis, kad jiems liktų prisiminimas, o tu pats tesi organizatorius.

APIE VIEŠUMĄ. Gatvėje mane pažįsta praeiviai ir aš su tuo jau susigyvenau. Aš dažnai bendrauju su aplinkiniais, būna, pakalbu su kasininkais parduotuvėje. Manęs dažnai klausinėja, kas ir kaip vyksta, kas planuojama ir panašiai.

APIE HOROSKOPUS. Jaunystėje labai domėjausi horoskopais ir, kad ir kaip būtų, yra bendros tendencijos. Pavyzdžiui, mano vyras - Avinas. Tai - pirmasis Zodiako ženklas. Jisai įkvepia įvairiems dalykams, o aš Ožiaragis - žemės ženklas, kuris viską labai tvarkingai sudėlioja.

APIE ANGELUS. Manau, kad aš turiu angelą sargą, nes niekada nesiekiau valdžios, ji pati ateina. Matyt, yra kažkas, kuris stebi ir sako, kad tu privalai būti ir atlikti savo misiją. Kartu tave apsaugo ir įspėja. Yra kažkas, kas vienaip ar kitaip pakreipia tavo likimą. Visada norėjau būti matematikė, matyt, šiandien būčiau mokslininkė, nes man analitiniai dalykai labai svarbūs.

APIE KNYGAS. Jaunystėje perskaičiau daugybę romanų apie įžymius žmones. Ir pastebėjau, kad dažnai įžymūs žmonės gyvenime nebuvo patogūs kitiems. Įsiminė tokios asmenybės kaip Rodenas, Paganinis, Einšteinas.

APIE TĖVUS. Mama kilusi iš Skuodo, tėvas - iš Kuršėnų. Vienas namie pieną vadindavo "peins", kitas - "pyns". Žemaitiškai nepramokau. Juo labiau kad tikrai savęs nelaikau žemaite. Esu tikra klaipėdietė. Mama dar gyva, o tėtis išėjo iš gyvenimo jau seniai. Prieš mirtį jis man taip pasakė: "Aš tavęs nebijau palikti šiame pasaulyje, bet tu turi padėti mamai." Mama Nijolė Lekutytė Klaipėdoje gyvena nuo 1936-ųjų. Kai Hitleris užgrobė Klaipėdą, ji su šeima pabėgo iki Šventosios, po to, nuo 1946-ųjų, vėl sugrįžo. Mama buvo baleto šokėja, ji dirbo Klaipėdos muzikiniame dramos teatre. Jai teko vaidinti ir su mūsų iškiliais žmonėmis, tokiais kaip Vytautas Kancleris. Kai muzikinis teatras kėlėsi į Kauną, mama jau buvo susipažinusi su tėčiu, todėl liko čia - Klaipėdoje, pradėjo dirbti kirpėja. Ji buvo dieviška moteris, kurią visi mylėjo. Man iš jos persidavė požiūris, kad tu turi gyventi taip, kad nei sau, nei aplinkiniams nepadarytum gėdos. Tuo labiau tėvams. Tėtis Kazimieras Simonavičius pabėgo iš Šiaulių rajono, kai ten prasidėjo trėmimai į Sibirą, ir slapstėsi čia, Klaipėdoje.

APIE AUKLES. Mano močiutės giminė yra maišyta su latviais, tai kai ji mane augino, tėvas išsigando, kad labiau išmokins latviškai nei lietuviškai. Todėl atsisakė močiutės paslaugų ir samdė aukles. Tų auklių buvo daug, nes tėvui vis kas nors neįtikdavo. Niekada nelankiau vaikų darželių, nedalyvavau pionierių stovyklose, visą laiką gyvenau nuosavame name, todėl esu laimingas žmogus, užaugęs normaliomis sąlygomis.

APIE GIMINES. Žilvinas Žvagulis yra mano antros eilės pusbrolis. Mes daug bendraujame su jo tėvu Alfredu.

APIE SAVARANKIŠKUMĄ. Aš baigiau pradinę mokyklą Melnragėje. Po to tėvas nutarė, kad lankysiu 5-ąją vidurinę mokyklą. Man padavė dokumentus, kad aš nuneščiau į mokyklą. Tačiau visa mano buvusi klasė perėjo į 12-ąją vidurinę, kuri buvo ką tik pastatyta. Ir aš nunešiau dokumentus ten - kolektyvizmas ir draugų ratas man visada buvo brangus.

APIE MOKSLUS. Buvau normali mokinė, nei labai uoli, nei labai bloga. Kai buvau devintokė, o tėvas paklausė, kurioje klasėje mokausi, supratau, kad galiu būti laisvesnė. Nuo tada mano pažymiai pablogėjo. Kai gavau atestatą ir pamačiau, kad jis blogesnis, nors nesu blogesnė už kitus, tada sau pasakiau, kad taip negalima.

ESU LAIMINGA, nes galiu realizuoti save, savo pomėgius, gera jausti, kad tave gerbia. Tai yra daug.

APIE KELIĄ Į POLITIKĄ. Kai dirbau "Baltijos" žvejų kolūkyje, kurio vadovu buvo šviesaus atminimo Zenonas Kaupas, atsitiko taip, kad dar 1980-aisiais tapau miesto Tarybos deputate ir dirbau tris kadencijas. Sąjūdžio laikotarpiu moterys vėl paragino mane dalyvauti rinkimuose, aš, nurungusi Giedrių Petružį, vėl buvau išrinkta. Tada atsivėrė naujas platus politikos laukas. Pirmosios kadencijos metu kartu su kolega Aleksu Pašiliu kovojome prieš tai, kad naftos įmonė būtų plečiama iškirsto Girulių miško sąskaita. Ji būtų išsiplėtusi nuo Melnragės iki Girulių. Tai, kad įmonė išliko senoje vietoje, yra ir mano nuopelnas. Senoji Melnragė yra savotiška buferinė zona tarp gamtos ir pramonės. Jeigu tada būtumėm leidę daryti invaziją, ta buferinė zona šiandien būtų ne Melnragė, o Giruliai. Svarbūs klausimai neturi būti nuleidžiami iš viršaus, bet turi būti suderinti su žmonių nuomone. Gyventojai nėra nusistatę prieš pramonę, bet kai valdžia nesitarusi su jais sako, kad Melnragėje bus giliavandenis uostas, tai juos piktina. Mes turim tik 100 kilometrų pajūrio ir turime susitarti, kiek jo atiduodam pramonei. Šiandien politikas nebeturi didelio autoriteto ir žmonių pasitikėjimo. Tai yra didelė bėda. Matyt, todėl, kad atsakomybės nebejaučia ir patys politikai. Jei gavai valdžią, ja negali piktnaudžiauti. Sprendimai turi būti suderinti su tais žmonėmis, kurie tave išrinko.

PRABANGOS man nereikia, bet reikia, kad kojines galėčiau nusipirkti neskaičiuodama, kiek dar liko. Didžiausias mano turtas yra kelionės. Mes su vyru įsigijome motociklą ir maždaug 100 kilometrų spinduliu nuo namų pakeliaujame kiekvieną savaitę. Dabar aš su draugų pagalba ruošiu sau jubiliejinę kelionę į Madeirą. Kai apie 1850-uosius susirgo kaizerienė, ji gydėsi Madeiroje. Tad pagalvojau, kad jeigu dar tais laikais tai buvo žinomas kurortas, man būtina pasižiūrėti, kas ten yra įdomaus.

APIE MEZGIMĄ. Anksčiau aš labai daug mezgiau. Numegzdavau ir išdalindavau. Dabar šiam pomėgiui nebelieka laiko, nes atsirado kompiuteris. Aš, kaip ir visos moterys, vienu metu žiūriu ir į kompiuterį, ir į televizorių. Be to, kai ištekėjau, reikia daugiau laiko skirti valgio gaminimui. Virtuvėje mėgstu improvizuoti. Mano vyras yra iš tų, kuriam nereikia mėsos, todėl dažniausiai kepu pyragus. Per savaitę bent vieną pyragą arba tortą aš turiu iškepti.

RECEPTAS. Esu labai taupi moteriškė, tai kai pastebiu, kad batonas "eina" į galiojimo pabaigą, aš jį suraikau, užpilu pienu, obuoliais ir pakepu.

DIETOS niekada nesilaikiau, bet dabar galvoju, gal reiks. Visada buvau linkusi į liesumą, o dabar žiūriu, kad jeigu ir toliau taip mažai sportuosiu, galiu ir sustorėti.

APIE SPORTĄ. Mėgstu plaukioti, tad vaikštau į baseiną.

VYRAS padeda man atlikti namų ruošos darbus, bet jis tai daro savo noru. Avino nieko nepriversi daryti prieš valią. Dabar jis geriau už mane sutvarko kambarius ir aš dar gaunu pylos, kad kažką padarau ne taip. Jis yra didelis pedantas.

SAVO KLAIDAS pripažįstu ir analizuoju. Naktis - man analizių laikas ir dažnai dėlioju, kokios gali būti vieno ar kito sprendimo pasekmės.

APIE GĖRĮ. Visada kituose ieškau teigiamų savybių. Esu naivus žmogus, nes manau, kad kiekvienas yra geras, o vėliau pasirodo, kad yra kitaip. Kaip vadovė manau, kad nėra blogų žmonių. Tiesiog kiekvienas turi sėdėti tokioje vietoje, kur jis geriausiai pasireikštų.

SENTENCIJA. Labai dažnai sovietiniais metais kartodavau: geras vyras - ne profesija. Dabar žiūriu, kad dauguma moterų mėgsta šią frazę.

VAIRUOTI pradėjau tik būdama 40-ies. Mano profesija yra laivų mechanikė, tad įsivaizdavau, kad bent vienoje vietoje aš vyrus turiu gerbti, tai yra, kad jie mane vežios. Bet kai pradėjau bendrauti su dabartiniu vyru, jis stebėjosi, kad turiu tiek diplomų, o nemoku vairuoti.

APIE FOBIJAS. Jaučiu baimę aukščiui. Man tėvas kažkada liepė užlipti ant stogo ir atnešti dažų, ir aš pajutau, kad yra blogai, iki šiol jaučiu tą jausmą. Buvo ir kita baimė - plaukimo. Nuolat sapnuodavau, kad aš skęstu Dangėje. Viskas išsisprendė, kai išmokau plaukti.

JAUKIAUSIA VIETA Klaipėdoje man yra Melnragė, kuriai jaučiu didelę nostalgiją. Yra jūra, yra molas, čia atsiranda laisvės pojūtis.

SAU PALINKĖČIAU iki 75 metų amžiaus apiplaukti aplink pasaulį ir kad 100 metų sulaukus mane ateitų pasveikinti meras.

AUTORITETAI. Dar visai jaunutei renginiuose ir priėmimuose teko dalyvauti šalia Alfonso Žalio ir išgirsti jo nuostatą, kad esant šalia lovio nereikia elgtis kaip kiaulei. Įsiminė visam gyvenimui, kad su valdžia reikia labai kultūringai elgtis. Buvau šalia tokių vadovų kaip Taraškevičius, dabar - Kongas. Tai - skirtingi merai, bet aš iš jų abiejų mokausi.

APIE MOTERIS IR VALDŽIĄ. Paprastai sakoma, kad moteriai valdžią pasiekti yra sunkiau. Nenorėčiau, kad sakytų: duokit pliusų moteriai vien todėl, kad jinai yra moteris. Margaret Tečer, Angela Merkel, Dalia Grybauskaitė - galima pasakyti, kad yra padariusios ir klaidų, bet jos, mano galva, iškilios asmenybės, kurios žavi.

LINKĖJIMAS KLAIPĖDIEČIAMS. Mylėkite savo miestą ir būsite miesto mylimi.

Dosjė

Judita Simonavičiūtė 1974 m. baigė Klaipėdos 12-ąją vidurinę mokyklą, 1980 m. - Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą, kur įgijo inžinierės-mechanikės specialybę.

Nuo 1974 m. Klaipėdos hidrometeorologijos observatorijos technikė, nuo 1980 m. - Klaipėdos žvejų kolūkio "Baltija" laivų remonto dirbtuvių inžinierė. 1992 m. - Klaipėdos miesto valdybos specialistė, 1995 m. - UAB "Klaipėdos vystymo grupės", rengusios Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos projektą, direktoriaus pavaduotoja, 1998 m. - UAB "Klaipėdos plienas" direktorė, 2002 m. - UAB "Peninox Baltika" direktorė, 2004-2007, 2011-2015 m. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorė, 2007-2011 m. Klaipėdos miesto mero pavaduotoja.

1980-1987 m. Klaipėdos miesto Liaudies deputatų tarybos deputatė, 1990-1995 m. Klaipėdos miesto tarybos deputatė, 1997-2000 m., 2000-2003 m., 2003-2004 m., 2007-2011 m. ir šios kadencijos Klaipėdos miesto tarybos narė.

Sutuoktinis - Giunter.

Kalbino Gintaras TOMKUS