Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (136)

Šiame pastate 1955 m. per stojamuosius į Jūreivystės mokyklą buvo apgyvendintas ir vaikinas iš Babtų, dabar garsus kapitonas Ričardas Lučka. Skirtingai nuo kurso draugo J. A. Nepo, kuriam tėvai buvo numatę kunigo karjerą, tad išsiveržęs prie jūros jis neteko artimųjų paramos, jaunąjį Ričardą ir jo brolį tėvai skatino baigti vidurinę ir bėgti, kur akys mato ir kojos neša. Tėvai nenorėjo, kad jis visą gyvenimą liktų "kolchoze", į kuriuos vis dar prievarta varė.

"Kai baigęs vidurinę kur nors įstodavai, ką valdžia bedarys - paleisdavo", - sakė šiandien būsimųjų jūrininkų pedagogu dirbantis kapitonas R. Lučka.

Jis įvardino ir keletą jau egzotika atrodančių detalių: į Klaipėdą atvažiavo su mediniu lagaminu, kuriame, žinoma, buvo lašinių palčių; duonos stovėdavo didžiulėse eilėse; kai lašiniai pasibaigdavo, pirkdavo rūkytos menkės, kuri tuomet buvęs pigiausias maistas.

"Gulėdavome geležinėse iš kažkokių kareivinių suvežtose dviaukštėse lovose ir svajodavome apie tolimus kraštus. Juk vanduo iki tol buvo išbandytas tik Nevėžyje", - sakė kapitonas, per stojamuosius į Jūreivystės mokyklą gyvenęs S. Šimkaus g. 15-ajame name.

Maisto dalybos

Kasdienis būsimų jūrininkų gyvenimas jūros kvapų visai neskleidė. Dažniau jis kvepėjo kariškų batų, kuriuos kaip ir kursantų uniformas gaudavo nemokamai, "aromatais".

"Kadangi tėvas savo gimdytojų nebuvo remiamas dėl to, kad pasirinko "ne tą" specialybę, tai nei lašinukų, nei kindziukų iš namų negaudavo. Tokių negaunančių dėl įvairių priežasčių buvo ir daugiau. Tačiau kai kurie vaikinukai, sugebėję užsidirbti maisto, juo dalindavosi su bendrabučio kambariokais ir kurso draugais.

O vienas iš tėvų parsivežtas ar atsiųstas gėrybes slėpdavo ir jas "kapodavo" tik nakčia tikėdamasis, kad niekas nemato ir negirdi. Visi kambario gyventojai, net kiečiausiai miegantys, nuo viliojančių kvapų prabusdavo, bet šykštuoliui nieko nesakydavo, tik rydavo seiles. O kartą susimokė ir iš slėptuvės tuos lašinius ištraukė, bet nesuvalgė, o sukišo į dvokiančius batus. Tėvas sakė, kad po tokios pamokos anas jaunikaitis gautomis gėrybėmis pradėjo dalintis lygiai taip pat, kaip ir visi kambariokai", - iš tėvo girdėtą istoriją perpasakojo S. Šimkaus konservatorijos direktorė L. Jonavičienė.

Išgelbėjo geri pažymiai

O štai kapitonas Sigitas Šileris su šiuo pastatu yra susijęs ne kaip gyventojas, o kaip ligonis.

"Man tame bendrabutyje neteko gyventi. Įstojusiam į Jūreivystės mokyklą prieglobstį suteikė priešais ją buvusiam pastate. Kaip tik prieš Kalėdas man sukilo aukšta temperatūra ir mūsų "prievaizdas" karininkas pasirūpino, kad mane paguldytų "lazarete", kuris buvo Stasio Šimkaus 15-ojo namo antrajame aukšte.

Kaip aš galėjau gulėti lazarete, kai buvo Kūčios ir Kalėdos? Nors ir karščiuodamas pabėgau. Mano "vojažas" neliko nepastebėtas. Kadangi jis sutapo su tuomet draudžiamomis šventėmis, nukentėjau itin skaudžiai. Pirmiausiai finansiškai, ir tik per plauką nebuvau išmestas iš Jūreivystės mokyklos. Bet viską užglaistyti pavyko labai gerais pažymiais išlaikius egzaminus", - prisiminė S. Šileris.