Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (189)

2011-02-28 00:01

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Praeitą pirmadienį žvalgėmės Kurpių g. 3-ajame name ir pateikėme duomenų, kuriems garbiems klaipėdiečiams šis statinys priklausė iki 1944 m. O šiandien sužinosime, kas šiame name gyveno ir dirbo jau pokariu.

Pirmaisiais pokario mėnesiais name Kurpių g. 3 apsigyveno Sofijos ir Juozo Jurkų šeima. Apsigyveno pagal prieškarines Klaipėdos, o ir daugelio kitų Lietuvos miestų tradicijas: kur dirbi - ten ir gyveni.

Sofija, sodiečių dukra, Plungėje buvo baigusi gimnaziją. O Juozas, batsiuvio sūnus, kaip įmanydamas ir šeimos beveik neremiamas, labai kabinosi į mokslus. Jiems pats ir užsidirbdavo. Teko ir iš Babrungo upės traukti akmenis ir juos pardavinėti gausiai Plungėje gyvenusiems žydams. O jie iš tų akmenų statėsi namus ir kromelius.

Dėl savo užsispyrimo siekti mokslo, na, tokio žemaitiško atkaklumo, jis Plungėje atsistojo ant šiek tiek aukštesnio socialinio laiptelio nei tais laikais galėjo užkopti amatininko sūnus - užsitarnavo Plungės teismo sekretoriaus vietą. Gal tuomet, gal kiek vėliau jis ir susitiko su Sofija - tiems laikams labai išprususia panele. 1936 m. Plungės bažnyčioje jie ir susituokė. O jau kitais metais jaunavedžiai lopšyje čiūčiavo pirmagimę Ritą. Po kelerių metų į pasaulį atžingsniavo ir Dalia.

Kurpių g. 3-asis namas iš Kalvių g. pusės - prieš daugelį metų ir šiandien.

Dabar jau niekas tiksliai nebegalėtų detaliau papasakoti, kaip ir kodėl Jurkai pokariu atsidūrė Klaipėdoje. Pasak jų dukters Dalios Jurkutės-Žukienės, tėvui kažkas pasiūlė notaro vietą. Nors jis sovietmečio permainų, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, išskėstomis rankomis nepriėmė (atvirkščiai, net turėjo nemažų nemalonumų, bet apie tai - kiek vėliau), tačiau pasiūlymo būti notaru Klaipėdoje neatmetė.

Uždirbdavo ir dukros

Kam pokariu, kai iš žmonių buvo atimta visa nuosavybė, reikėjo notaro?.. Vis dėlto Lietuvos gyventojams buvo palikta vienintelė "privilegija" - turėti vieną karvę ar vieną arklį. Štai dėl jų daugiausiai žmonės ir dardėdavo arkliuku kinkytais vežimais į Kurpių gatvę.

Kaip šiandien automobilio pardavėjas turi sudaryti sutartį su pirkėju, taip anuomet juridiškai įforminti sutartį privalėdavo arklio ar karvės pardavėjas ir pirkėjas. O, žinia, arkliai, atitempę vežimus prie Kurpių g. 3-ojo namo, ir uodegas pakeldavo. Ir ne kiekvienas vadeliotojas turėdavo laiko ar noro tuos "kukulaičius" susemti. Taigi kreipdavosi į namo vaikus, tarp jų - ir notarų dukras, tuo užsiimti. Vaikai labai noriai tai darydavo, nes už paslaugas gaudavo červoncą, vėliau - rublį. Ir tu jau esi turčius, galintis nusipirkti saldainių - kakavinių pagalvėlių ar ledų. Pagaliau, išgerti gazuoto vandens su sirupu, kurį iš specialaus gazuoto vandens vežimėlio "kolbelių" seikėdavo baltais chalatais vilkinčios pardavėjos.

Gyvenimas vertė turėti karvę

Nepaisant to, kad J. Jurkus turėjo tarnybą, uždarbio, deja, šeimai išlaikyti nepakako. Žmona Sofija, smetonišku papročiu tebuvo tik savo vyro žmona, privalanti rūpintis vien šeimos reikalais. Beje, netgi kai ir Klaipėdoje susitelkusios smetoniškos poniutės darbinosi, kur tik galėjo, Sofija visą gyvenimą taip ir liko tik savo vyro žmona...

Kiek stigdami maisto, Jurkai nusprendė: reikia pirkti karvę. Bent pieno turės, sūrių pasislėgs, gal ir sviesto susimuš. Ir taip Kurpių g. 3-ajame name, tiksliau, atokesniame jo priestatėlyje, atsirado mūkiantis padaras. Kai jau labai mūkti pradėdavo, ūgtelėjusios Jurkutės ir į pievą nuvesdavo. Žinoma, - vasarą. O šiaip jau karvutė kankinosi tame priestatėlyje.

Atėjus laikui, jai, kaip ir pridera, buvo buliukas atvarytas. Netrukus karvutė apsiveršiavo. Ir ne vieną, o du veršiukus "išperėjo". Visa 1-oji vidurinė mokykla (tuomet taip vadinosi Vytauto Didžiojo gimnazija), kurioje mokėsi notaro dukros, lėkė Jurkų karvės dviejų veršiukų žiūrėti. Juk jau augo karta, kuri nelabai žinojo, kaip tos karvės veršiuojasi...

Kai tie veršiukai ūgtelėjo, jie buvo paskersti, mėsa susūdyta ir rūsyje pakavota - šaldytuvų juk nebuvo. O kai veršienos atsargos baigėsi, Jurkai su kaimyno advokato Švėgždos šeimyna sutarė, kad kiekvienoms Kalėdoms artėjant pirks kiaulę ir dalinsis per pusę. Taip galutinai ir negrįžtamai buvo išspręstas mėsos stygiaus šalinimo reikalas.

Anonsas

Kitą pirmadienį skaitykite, kaip notaro šeima gelbėjo kaimynės - prekeivės bandelėmis - verslą.
Kaip J. Jurkus toliau mokėsi ir pradėjo advokato praktiką. Ir kaip į Kurpių g. 3-ąjį namą gandrai atskrido, o vėliau atslinko negandos šešėlis.