Kaip jau minėta, Juozas Jurkus nuo vaikystės atkakliai siekė mokslo. Nors Klaipėdoje dirbdamas notaru priežasčių skųstis gyvenimu lyg ir neturėjo, tačiau suprato, kad vis dėlto reikėtų ir aukštojo išsilavinimo. Tad trijų dukrų tėvas, solidi šeimos galva susiruošė važiuoti į Vilnių ir stoti į universitetą teisės studijuoti. Žinoma, neakivaizdžiai. Juk nepaliks šeimos be maitintojo...
Dalia Jurkutė-Žukienė pamena, kaip tėvas po darbo "zubrindavo" teisės knygas, kaip mama tėtuką į egzaminų sesijas suruošdavo: kartoniniame lagamine turėdavo tilpti ir apranga, ir maistas kelioms savaitėms, o dažnai ir mėnesiui. Kai J. Jurkus sėkmingai baigė teisės studijas, visai netrukus jis buvo "inauguruotas" į advokatus.
Geras vardas
J. Jurkus, dar dirbdamas notaru, buvo įgijęs gerą vardą. Jau vien todėl, kad labai mylėjo žmones. Ir ypač dėmesingas buvo ne kokiems valdininkams, o paprastiems žmoneliams, atvažiavusiems ar atėjusiems karvės registruoti. Išklausydavo visų kaime ar miesto pakraščiuose kilusių bėdų, nesusipratimų, patardavo, paguosdavo. O notarienė Sofija, matydama, kad vežimuose laukiantys eilės pas notarą šąla, kviesdavo į butą arbatos gerti. Jeigu būdavo pyrago iškepusi, tai ir jo gabalėliu pavaišindavo.
Kai Jurkus pradėjo advokato praktiką, lygiai tokios pat eilės prie jo durų laukdavo. Tų advokatų ne per daugiausiai Klaipėdoje ir buvo. O reikalų visokiausių žmonės teismuose turėdavo. Jurkui ne vieną nuo kalėjimo "išsukti" pavyko. Dažniausiai už smulkią prekybą, spekuliacija vadintą. Kaip kad ponia Montvydienė, kepusi bandeles, arba turguje sučiuptas miestelėnas, gavęs siuntinį iš Amerikos ir pardavinėjęs medžiagą...
Įkliuvo pats
Klaipėdoje už miestelėnų surinktas aukas pradėjus statyti Marijos Taikos Karalienės bažnyčią J. Jurkus jau buvo garsus advokatas. Kai sovietiniai ideologai ir represinės struktūros pradėjo krapštyti pakaušius, kaip tą tarsi ant mielių kylančią šventovę (statybai paskyrę plotus pelkynuose tikrai nesitikėjo, kad juose iš vis įmanoma ką nors pastatyti) sugriauti, žvilgsniai ėmė krypti į kunigus. Juos reikėjo į kalėjimus sukišti, o tuomet beveik jau baigtą statyti bažnyčią nacionalizuoti.
Tarp struktūrų akiratin patekusių kunigų buvo ir Antanas Ylius, kurį ginti apsiėmė J. Jurkus. Gal advokatas žinojo, o gal ir ne, kad šis dvasininkas jau buvo kalėjęs 8 metus už tai, kad nuo 1945 m. palaikė ryšius su partizanais ir buvo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys. Toji byla buvo išslaptinta tik prieš trejus metus.
O visai neseniai Lietuvos advokatūros internetiniuose puslapiuose J. Jurkaus duktė Dalia Jurkutė-Žukienė aptiko ir išslaptintos J. Jurkaus bylos užuominas. Ji net nežinojo, kad tėvas kartu su už bažnyčios statybą nukentėjusiu dvasininku Broniumi Burneikiu bei kitais buvo tąsomas už ryšį su kunigu A. Yliumi.
"Namuose apie tėvui grėsusį kalėjimą ir nemalonumus niekada nebuvo kalbama. Aš net abejoju, ar net mama ką nors apie tai žinojo. Apskritai tas tėvo biografijos puslapis man iki šiol tebėra neaiškus. Kas ten ir kaip vyko. Reikėtų gerokai raustis archyvuose", - sakė ponia Dalia.
Beje, ji puikiai pamena, kaip ir po Stalino mirties namuose visada būdavo paruošti ryšuliai tam atvejui, jeigu tektų keliauti į Sibirą. O ponia Sofija visada tarsi dekabristo žmona buvo pasirengusi lydėti savo vyrą. Net jei ir nebūtų areštuota...
Lygiai taip pat Kurpių 3-iajame name gyveno dar viena - advokato Jono Švėgždos - šeima.
"Mes visada turėjome mamos pridžiovintos duonos maišų, tvarkingai supakuotų drabužių, jeigu vieną dieną į duris pasibelstų enkavėdistai", - pasakojo tėvo pėdomis žengęs ir šiandien Palangoje gyvenantis praktikuojantis advokatas Eugenijus Algirdas Švėgžda.
Anonsas
Už ką į Sibirą buvo išvežti Eugenijaus Algirdo Švėgždos seneliai? Kaip tai atsiliepė jam? Kodėl Švėgždos lietuviškos enciklopedijos tomus nešė paslėpti pas kaimynus Jurkus?
Rašyti komentarą