Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (197)

2011-05-02 00:01

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės K. Donelaičio g. 4-ajame name, kuriame šiandien karaliauja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai ir profesūra. Šiemet šiam pastatui stuktels 100 metų.

Bemiegė naktis prieš egzaminą

Šiandieninis Klaipėdos universiteto Jūreivystės instituto profesorius, Oro taršos iš laivų tyrimo laboratorijos mokslinis vadovas Vytautas Smailys, baigęs garsiąją "Aušros" gimnaziją Kaune (beje, mokėsi toje pačioje klasėje su Vytautu Landsbergiu ir Aloyzu Sakalu), stojo studijuoti architektūros į Vytauto Didžiojo universitetą. Nors egzaminus išlaikė vienais penketais, tačiau mandatinė komisija vaikiną "nuboksavo": mat buvo iš pasiturinčios ūkininkų šeimos, įtariamos ryšiais su miško broliais. To pakako, kad Vytautui būtų užkirstas kelias tapti architektu... Jam beliko dairytis, kur jis vis dėlto galėtų kabintis į mokslus. Keliai buvo likę du - arba važiuoti į Šiaulius, arba į Klaipėdą bandyti "prasimušti" bent į mokytojus.

"Nežinojau, nei kas toji Klaipėda, nei kas tie Šiauliai. Man buvo tas pat, į kurį miestą važiuoti. Reguliariai kursuojančių autobusų dar nebuvo, tai pakeleivingas sunkvežimis atvežė iki Kryžkalnio. O iš jo pakeleivinga mašina pasitaikė ne į Šiaulius, o į Klaipėdą. Joje Mokytojų institutas manęs "neišbrokijo" - tapau studentu", - pasakojo šiandieninis profesorius apie savo mokslų pradžią po gimnazijos. Įstojo į fizikos-matematikos fakultetą.

Tremiant Vytautą Smailį į Sibirą, enkavedistams nebuvo svarbu, kad jis pavyzdingas studentas ir net šioks toks aktyvistas...

Vieną 1952 m. sausio naktį Mokytojų instituto auditorijoje su kitais studentais Vytautas rengėsi egzaminui. Gal pirmą valandą į ją įgriuvo enkavedistai. Kaimuose jie areštuojamiems bevelydavo pranešti, kad susirengti kelionei turį valandą dvi. NKVD leitenantas suvaidino civilizuotą trėmiką, nes išsitraukė kažkokį popierių, iš kurio perskaitė nuosprendį, žinoma, rusiškai, kuris skambėjo maždaug taip: "Aukščiausiosios Tarybos nutarimu dėl šeimų, kurios gyvena atokiose TSRS vietovėse, susijungimo, Vytautas Smailys išvežamas pas tėvus."

O tai buvo gryniausias melas. 1951 m. spalį Vytauto tėvai su jaunesniąja sesute buvo išvežti kažkur į Sibiro platybes netoli Tomsko, dvi vyresnės seserys, areštuotos Lietuvos žemės ūkio akademijoje, papuolė visai į kitą ešeloną, ir sunkius darbus dirbo skyrium nuo tėvų. Dar vienas brolis ir sesuo jau buvo sukūrę šeimas, tai jie tremties išvengė. O V. Smailį ir dar tris Mokytojų instituto studentus - Vandą Daunoravičiūtę (vėliau - Kirlienę), Antaną Beniušį, Ojerą Tūlį - išgabeno į Krasnojarsko kraštą. Bet tai buvo jau po kelių parų. O tą arešto naktį jie buvo nugabenti į NKVD rūsius Klaipėdoje.

Kurso draugų gestas

Rytą jie išgabenti į Šilutę, kurioje formuodavo ešelonus į Sibirą. Studentai stengėsi laikytis kartu. Vytautas susigraudino iki ašarų, kai sulaukė kurso draugų vizito: "Aš nežinau, kaip ir iš ko jie sužinojo, kur mane atrasti. Juk atvažiuodami į Šilutę jie labai rizikavo. Aš buvau suimtas kaip stoviu. Jie pasirūpino man atvežti šiltesnių drabužių, maisto ir net šiek tiek pinigėlių. Aš to niekada nepamiršau ir nepamiršiu, kol gyvas", - sakė profesorius.

Rašydama "Akvareles", aš jau esu "registravusi" liudininkų pasakojimus, kaip suformuoti ešelonai iš Šilutės bildėdavo per Klaipėdą. Ir kaip žmonės, nežinia iš ko ir kaip, sužinodavo bent apytikslį laiką, kada jie pradardės pro Klaipėdą. Ir laukdavo - su lašinių paltimis, drabužių ryšulėliais. Jeigu nepamatydavo saviškių, mėtydavo bet kuriam išvežamam, nepaisydami sargybinių šautuvų buožių smūgių per kuprą, per galvą, per kur paklius...

Į Krasnojarską...

Mokytojų instituto studentai nebuvo išskirti - visi keturi pateko į ešeloną, vežantį į Krasnojarską.

"Ir mūsų vagone, ir kituose buvo ne vien jauni žmonės, bet ir šeimos su vaikais, seneliais. Kai jau Krasnojarske stojome prieš komisiją, enkavedistai įvairių organizacijų "pirkliams" siūlė "darbo jėgą", piršdami ir šeimas. Visiems "pirkliams" reikėjo tvirtų, jaunų. O enkavedistai stengėsi "iškišti" ir vaikus, ir senelius. Todėl būdavo momentų, kai enkavedistai su "pirkliais" susiginčydavo iki griebimo už atlapų. Bet, išsirinkę pajėgius, tvirtus, jie kaip priedą ("v nagruzku") turėdavo paimti ir vieną ar kelias šeimas", - sakė V. Smailys.

Jį atsirinko statybos darbams, paskui jį "perleido" į plytų fabriką, kuriame su latvių studentu turėjo graibyti įkaitusias nuo degimo plytas ir dėlioti į vagonėlius.

"Be galo sunkus tas darbas buvo. O Sibire lengvų ir nebuvo. Jiems atlikti mus ten ir trėmė", - aiškino Vytautas, pasidžiaugęs, kad toji katorga neilgai tetruko, nes po Stalino mirties pradėjo keistis ištremtųjų padėtis. Jau galėjai žvalgytis ne prievartinio darbo. Jau išdavė dokumentus, tiksliau pasą. Bet jame buvo nurodyta, kad dokumentas išduotas pagal specialiąją pažymą. O ką tai reiškia, kiekvienas "kadravykas" žinojo ir nerizikuodavo tokio žmogaus priimti. Bet Vytautą labiausiai džiugino, kad per tą palaisvėjimą tremtiniai jau galėjo stoti į aukštąsias mokyklas. 1954 m. jis išlaikė egzaminus į Sibiro miškų technikos institutą. Į jį įstojo ir V. Daunoravičiūtė. Kai 1956 m. jau buvo leista sugrįžti, ne, ne į Lietuvą, arčiau jos, į Kaliningrado sritį, į Baltarusiją, Vytautas vis dėlto liko Sibire. O Vanda ir Antanas, mokęsis miškų technikume, išvažiavo.

Nepaisant katorgiško darbo, klimato rūstybės tremtiniams iš Pabaltijo pavykdavo išlaikyti žmogiško orumo bent jau vizualinį vaizdą (Smailys - dešinėje).

"Kažkaip jie, kaip ir daugelis sugrįžusiųjų, sugebėjo atsidurti Lietuvoje ir net baigti institutus, Vanda Daunoravičiūtė-Kirlienė, baigusi KPI, tapo garsia baldų dizainere, net įvertinta Valstybine premija. O grįžusiam į Mokytojų institutą Antanui Beniušiui buvo užskaitytas mokslas iki tremties, ir jis dar išvažiavo mokytis į Vilniaus pedagoginį. Ir visą gyvenimą mokytojavo. Sulaukęs pensijos, grįžo į gimtuosius Salantus. Tik po daugelio metų iš Ojero Tūlio artimųjų sužinojome, kad jis neaiškiomis aplinkybėmis žuvo kažkuriame Sibiro miškų ūkyje", - trumpai nupasakojo tremties bičiulių likimus V. Smailys.

Jis prie pedagogikos taip ir nebegrįžo. Krasnojarske baigęs institutą, buvo paskirtas į spalvotosios metalurgijos mokslinio tyrimo ir projektavimo institutą. "Tai buvo "šaraškė", kurioje dauguma dirbančiųjų buvo represuotieji. Dirbome, bet gyvenome zonoje ir neturėjome teisės išvažiuoti. 1962 m. man pavyko įstoti aspirantūron Leningrade. Kaip tik buvo prasidėjusi dyzelinės technikos diegimo kalnakasyboje ir miškų pramonėje era. Tai mano disertacija buvo žmonių apsauga nuo kenksmingų emisijų, oro taršos. Tokių žinių labai reikėjo, ir dalyvavau dyzelinę techniką diegiant Norilske, Kazachstane. Toje pačioje srityje tebedirbu ir dabar", - pasakojo Vytautas.

Jis į Lietuvą grįžo tik 1993 m. O jo brolis medikas Alfredas Smailys buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis, išrinktas TSRS AT deputatu. Tai jis AT sesijoje perskaitė pranešimą apie Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus ir sukėlė sąmyšį daugelio deputatų smegenyse. Alfredo iniciatyva buvo pradėta kelti Kauno Prisikėlimo bažnyčia. O ponui Vytautui Lietuvoje reikėjo pratintis gyventi iš naujo. Bet jis likimo nekeikia: "Aš - pozityviai mąstantis žmogus. Nors onkologijos rykštė anksti pakirto mano žmonos gydytojos sveikatą, tačiau jau buvo paaugusi duktė, kuri padovanojo tris anūkus. Vienas, kompiuterių specialistas, dirba Olandijoje, kitas - Maskvoje, greta dukters, o anūkėlė Patricija Klaipėdos universitete baigė magistrantūrą, ir dabar dirba Priekulės gimnazijoje, bet gyvena Klaipėdoje", - asmeninio gyvenimo duris kiek pravėrė KU profesorius, visai nepykstantis ant likimo, kuris beveik pusei amžiaus buvo išrovęs jį iš gimtosios Lietuvos žemės.