Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (213)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (213)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien skaitytojus kviečiame į Šaltaklvių g. 2-ąjį namą, kuriame dabar veikia Kalvystės muziejus.

1878 metais Laugaliuose gimęs Francas Grimmas, matyt, tėvų buvo "orientuotas" į amatą. Įgūdžių sėmėsi pas Klaipėdoje dirbusį meistrą Materną. Kuo vertėsi šis klaipėdietis ir kokiam amatui teikė prioritetus, tikslesnių žinių Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus darbuotojai neturi. Tačiau istorikė Zita Genienė atkapstė, kad, sulaukęs 30 metų, Francas pradėjo dirbti Mirusiųjų gatvės dirbtuvėje. Tai tik vėliau, kai šioje gatvelėje susisuko lizdus kalviai ir šaltkalviai, ji buvo pervardinta Šaltkalvių g. O gatvelė iki tol tokį liūdną pavadinimą turėjo todėl, kad žmonės ja daugelį metų eidavo į nedideles kapinaites (maždaug dabartinio senojo turgaus tualetų vietoje), kuriose ilsėjosi kareiviai ir miestelėnai.

Viena iš Grimmų dukterų - Elsa - prie tėvo kaltos ar lietos kapinių tvorelės Šaltkalvių g. 2-ojo namo kiemelyje.

Taigi, Francas dirbo ir dairėsi žmonos. Bet vedė labai vėlai - sulaukęs 42 metų. Tačiau nusižiūrėta gerokai jaunesnė nuotaka, ūkininko duktė Ieva Šernaitė iš Priekulės apylinkių, Francui beveik kasmet suruošdavo dovaną - pasaulį išvydo septyni Grimmukai. Du vaikelius dėl tuometinės medicinos netobulumo teko palaidoti, o 1944 m. mirė dar viena duktė.

Francas Grimmas, ilgai ieškojęs žmonos, gana vėlai apsisprendė vesti ūkininko nuo Priekulės dukterį Ievą Šernaitę.

Matyt, F. Grimmas, nepaisant gausios šeimos išlaikymo, vis dėlto neblogai uždirbdavo, nes galėdavo litą kitą atidėti nuosavo namo ir dirbtuvių statyboms. O galbūt atvirkščiai? Gal nepritekliai šeimą spaudė taip, kad būstą ir dirbtuves buvo būtina pasistatyti, nes nebepakakdavo lėšų būstui nuomoti? Taigi 1928 m. F. Grimmas pasistatė namą jau pervadintoje (apie 1920 m.) Šaltkalvių gatvėje. Jame Grimmų šeima ir gyveno, ir dirbo. Žinoma, kad Francas turėjo obliavimo, dvejas tekinimo stakles, dvejus grąžtus. Su meistru nuolatos dirbdavo trys pagalbiniai darbininkai ir keturi mokiniai. F. Grimmas, kaip ir kaimynas kalvis Gustavas Katzkė, širdį gaivindavo kalvystės darbais.

1944 m. Grimmų, kaip ir daugelio klaipėdiečių, šeima pasitraukė į Vokietiją. Jie "nusėdo" Brėmene ir Brėmeno apylinkėse. Griuvus Berlyno sienai, o kiek vėliau atsivėrus keliams į Lietuvą, Franco ir Ievos Grimmų vaikai lankėsi Lietuvoje. Žinoma, jų keliai pirmiausiai atvedė į buvusius tėvų ir jų vaikystės namus - šiandieninį Kalvystės muziejų. Ne visai jį atpažino, nes kalvei ir jos gyvenamajai pusei buvo pristatytas antrasis aukštas. Tačiau jie be galo džiaugėsi, kad namas nenugriautas, o toliau gyvena tokį prasmingą gyvenimą. Po vizito Grimmų vaikai dar susirašinėjo su Dionyzu Varkaliu, kuris rūpestingai saugo jų laiškus. Bet juose nėra detalių, kaip susiklostė Grimmų gyvenimai Vokietijoje. Aišku tik tiek, kad Grimmukai puikiai prisimena vaikystę ir jaunystės pradžios metus gimtojoje Klaipėdoje.

Šios nuotraukos darytos 1970 ir 1978 m. - prieš Šaltkalvių g. 2-ojo ir 2A namų rekonstrukcijas).


Namas pokariu

Kas šiame name apsigyveno 1945 m. ir vėliau, tikslesnių žinių nėra. Kai D. Varkalis pradėjo globoti Šaltaklvių g. 2A namą - Grimmų kaimyno G. Katzkės kalvę - 2-ajame name gyveno kelios rusakalbių šeimos. Vėliau, rengiantis šį pastatą rekonstruoti ir įkurti Kalvystės muziejų, šeimos buvo iškeldintos į naujus būstus. Aptikti šių gyventojų pėdsakų nepavyko.

Šiaip pokariu namuose aplink senąjį turgų kūrėsi verslo gyslelę turinčios šeimos, suvokiančios, kad būtent čia galima rasti būdų, kaip išmaitinti šeimas, išmokslinti vaikus. Ir daugelis kiek prakusdavo. Kadangi senieji namai aplink turgų dėl daugelio priežasčių negailestingai susidėvėdavo arba įgydavo ir avarinių namų statusą, tvarkingos šeimos pamažu iš jų traukėsi, "gaudamos" butus iš darbaviečių arba patys sugebėdamos susiręsti nuosavus namelius Mažajame Kaimelyje ar Mokyklos gatvės individualių namų kvartaluose. Į jų buvusius butus atsikraustydavo kitos šeimos. Kai kurios taip pat dėl daugelio priežasčių tapdavo asocialios. Ir joms būdavo tas pat, kokiame name ir kaip gyvena. Namai aplink turgų neretai tapdavo ir lindynėmis.

"Vakarų ekspresas", baigdamas lieti "Akvareles" Šaltkalvių g. 2-ajam ir 2A namams, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje aptiko keletą nuotraukų, kaip Šaltaklvių gatvė atrodė maždaug 1971 ir 1978 m. Pažvelgę į jas, galime palyginti, ką reiškia vieno užsispyrusio žemaičio - D. Varkalio - entuziazmas ir triūsas, kad šios gatvės griuvenos ir laužynas taptų ne tik klaipėdiečių, bet ir kitų Lietuvos gyventojų bei užsieniečių traukos centru.

Šaltkalvių g. 2-ojo namo rekonstrukcija 1991 m.

ANONSAS

Kitoje "Akvarelių" dalyje bandysime įžengti į Valstybinio jūrų uosto direkcijai šiandien priklausančias valdas. Ką pavyks jose aptikti nuo seniausių laikų iki šių dienų?

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti mėlynoje linijoje paspaudę nuorodą "Klaipėda" ir pirmoje pozicijoje nuoroda - "Klaipėdos akvarelės".

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder