Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (218)

2011-10-17 00:01

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien skaitytojus vėl kviečiame dairytis Liepų g. 5-ajame name, prie kurio dabar pastatytas paminklas šviesuoliui Jurgiui Zauerveinui.

Ankstesnėje "Akvarelėje" teko apgailestauti, kad nepavyko surasti žmonių, ilgesnį laiką šiame name gyvenusių pokariu.

"Aš tame name gimiau ir užaugau. Ir taip laukiau, kada pasakosite apie jį", - atsišaukė ponia Irena Samauskaitė-Urbonavičienė.

Ji pažėrė kaimynų pavardes, kurios privertė suklusti ir ieškoti garsios mūsų mieste ginekologės Anos Pikus, vaikų stomatologės Meri Sluckajos, nepelnytai primiršto Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Felikso Eino tėvų pėdsakų. Jie visi gyveno Liepų g. 5-ajame name.

Nuo šveicoriaus iki statybininko

Pasak ponios Irenos, jos tėvas buvęs dabita ir neabejingas moterims. Ji spėjo, kad šias savybes galėjo suformuoti Kazio Samausko prieškarinė tarnyba "Viktorijos" viešbutyje. Atvykstantiems svečiams pasitikti į stotį būdavo siunčiamas limuzinas su viešbučio emblemomis, įžengusiems per viešbučio slenkstį ponioms ir ponams tuoj pat batų blizgintojas nušveisdavo apavą. O kur jau patogūs numeriai, prašmatnus restoranas ir t.t. Serviso, prabangos detalių nusižiūrėti čia atvažiuodavo viešbučių savininkai iš Kauno.

Šiame prašmatniame viešbutyje Kazys Samauskas dirbo šveicoriumi.

"Tėvą Klaipėdoje visi pažinojo, tad ir ne tarnybos metu jis turėdavo būti puošnus bei tvarkingas. Ir, žinoma, gražus jaunuolis buvo daugelio Klaipėdos panelių geidžiamas jaunikis. Gal 1936 metais jis vedė, bet dar ne mano mamą. Kai Vokietija aneksavo Klaipėdą, tėvas, nenorėdamas priimti Vokietijos pilietybės, su žmona pasitraukė į Palangą. Nežinau, dėl ko ji pasimirė karo metais. Tėvas su dukrele Aldona išvažiavo į kaimą. Ten ir darbo rasti galėjo lengviau, ir pramisti. Čia našlys ėmė sparną rėžti aplink mano mamą, kuri buvo 22 metais už jį jaunesnė, bet tėvo kerams atsispirti nepajėgė. O kai pasiūlė keltis į Klaipėdą, tai ir visai apsvaigo. Mano tėvai buvo bene pirmieji pokario gyventojai, įsikraustę į Liepų gatvės 5-ąjį namą", - pasakojo ponia Irena.

Netrukus čia atsikraustė ir Girulskių šeima, su kuria Samauskai labai susidraugavo. Mat ir vienos, ir kitos šeimos galvos buvo nuo Mažeikių. Keistai galėtų pasirodyti, bet pokariu namo moterys nedirbo, darbais niekas nesisvaidė. Moterų pareigos buvo auginti vaikus.

Belaisvių dalia

1948 m. į pasaulį pasibeldusi Samauskų Irena iš tėvų yra prisiklausiusi istorijų apie vokiečių belaisvius, kuriems komanduoti buvo pristatytas jos tėvas. Mat nuo "Viktorijos" viešbučio laikų buvo pramokęs vokiečių kalbos. Ne tik K. Samauskas, bet ir kiti "prievaizdai" drauge su automatais ginkluota apsauga kasdien vokiečius voromis vesdavo valyti griuvėsių, remontuoti ir netgi statyti namų. Taigi vėliau ponios Irenos tėvas taip ir užsiliko statybinėse organizacijose, kuriose ir dirbo visą gyvenimą.

Iš kairės: šeimos galva Kazys, dukrelės Irutė, Janytė, mamytė Aleksandra ir Samausko duktė iš pirmosios santuokos Aldona Liepų g. 5-ojo namo kieme.

Besibaigiant karui, SSRS vakarinėje dalyje įgytam prekybos uostui atstatyti Maskvos valdžia įsakė atginti į Klaipėdą pigiausią darbo jėgą - karo belaisvius. Ir ne bet kokius, o visą buvusį vokiečių inžinerijos pulką - apie 1 200 žmonių. Jame buvo "sukomplektuoti" prityrę statybų inžinieriai, vidurinės grandies technikai, savo darbą išmanantys statybininkai. Jie sudarė atskirą NKVD žinybai priklausiusį Karo belaisvių bei internuotųjų asmenų lagerį Nr. 57. Komendantas buvęs vyr. leitenantas Mondaika.

Belaisviai buvo suvaryti į keturaukštį buvusio tabako fabriko pastatą (dabar Bangų g. 7), apgyvendinti keliuose kituose kaimyniniuose namuose Grįžgatvio, Mokyklos gatvėse. Netilpusieji pastatuose buvo uždaryti laikinuose mediniuose barakuose. Belaisvių gyvenamas teritorijas juosė spygliuotos vielos tvoros, kyšojo sargybinių būdelės.

Belaisviai valė uostamiesčio gatves, suremontavo Prekybos uosto krantines, pergrindė bombų išraustas gatves. Žalias apdriskusias uniformas tebedėvėję vermachto kareiviai atkūrė ir miesto kanalizacijos sistemą, ir elektrinę, iškuopė epidemijomis grasinusias šiukšles. Dirbo kaip įprasta vokiečiams - gerai, tvarkingai.

"Man ir dabar pašiurpsta oda pagalvojus, ko tebuvo verta belaisvio gyvybė. Juk, pradedant valyti griuvėsius, pirmiausiai į juos pasiųsdavo belaisvį "žvalgybinką". Mat daugelyje griuvenų dar tebebuvo minos", - tėvo pasakojimus komentavo ponia Irena.

LTSR Ministrų tarybos 1948 m. balandžio 22 d. sprendimu karo belaisvių stovykla oficialiai buvo uždaryta. Bet, matyt, dėl pačių įvairiausių aplinkybių dalis vokiečių karo belaisvių dar užsiliko Klaipėdoje. Liepų g. 5-ojo namo gyventojas K. Samauskas buvo susibičiuliavęs su kai kuriais belaisviais, kieme buvo priręsta sandėliukų, kuriuose jie gyveno. Prisimindama tėvų pasakojimus I. Samauskaitė-Urbonavičienė sakė, kad tuose sandėliukuose buvę gultai, kažkokie skudurai nuo šalčio apsiginti. Valgyti išsivirti vokiečiai susikurdavo lauželį.

"Jie prisirinkdavo kiaulpienių, dilgėlių, balandų ir virdavosi sriubą. Kartais ir lašinių bryzeliu pasistiprindavo. Mūsų šeima gaudavo kortelių maistui, tačiau nebūdavome sotūs. Bet mama vis tiek vokiečiams tai kruopų, miltų atseikėdavo, tai lašinių bryzeliu pasidalindavo", - pasakojo p. Irena.

Ji gerai pamena, kaip 1950 m. gimusiai sesutei Janinai vokietis belaisvis buvo "sufasonavęs" fanerinį vežimėlį. Keli vokiečių belaisviai, valdę instrumentus - smuiką, pianiną - Klaipėdoje gyveno net iki Stalino mirties 1953 m., nes pramokę lietuvių kalbos, dirbo muzikos mokytojais.