Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (224)
1768 m. namo čia dar nebuvo. Tačiau sklypas jau pažymėtas Krūmamiesčio 3-iuoju numeriu, ir jis priklausė sodininkui-daržininkui Teichmanui. Kaimyniniuose sklypuose taip pat buvo puoselėjami nemaži sodai. 1840 m. miesto plane šio sklypo savininku jau nurodytas Richardas MacLeanas. Pagal pavardę galima numanyti, jog tai anglas. Ir jis buvo vienas turtingiausių ir žinomų žmonių Klaipėdoje - XIX a. pirmojoje pusėje turėjo prekybos patarėjo titulą ir buvo renkamas miesto burmistru. Tikriausiai jis ir pasistatydino šį namą. Istoriko Johano Zembrickio duomenimis, MacLeanui priklausė ir Priekulės dvaras, drauge su kitais pirkliais jis buvo kelių kompanijų dalininkas.
1858 m. Klaipėdos adresų knygoje valdos savininke jau įrašyta "komercijos patarėjo našlė - S. MacLean." Tais pat metais name gyveno ir nuomininkė siuvėja A. Schlopp. Kam valda priklausė XIX a. pabaigoje, nežinoma. 1913 m. valdos savininku nurodomas komercijos patarėjas bankininkas Leopoldas Alexanderis (1854-1922 m.). Name-rezidencijoje veikė ir privatus bankas. "Siebert &Alexander" banko antrasis dalininkas L. Alexanderis buvo spaustuvininkas bei leidyklos savininkas, taip pat ir pramonininkas, turėjęs lentpjūvę bei vagonų fabriką.
Po 1923 m. vietoje ankstesnio bene pirmojo privataus banko mūsų mieste, pastate jau veikė kitas - "International Bank". Jis minimas 1924 m. Klaipėdos adresų knygoje. Tuo pat metu pastate gyveno vienas nuomininkas - Katsinas.
1925 m. valdą išpirko Lietuvos Vyriausybė. Name buvo įkurdinta gubernatūra. Apie tai "Klaipėdos žinios" tais pat metais rašė: "Kauno centro vyriausybė įsigijo komercijos patarėjo Alexanderio gyvenamąjį namą." Pažymima, kad už šį turtą teko mokėti per Tarptautinį banką, tad užtruko formalumai - gubernatūra veikti pradėjo 1927 m.
GUBERNATŪRA. Iš tiesų gubernatūra šiame pastate pradėjo veikti 1927 m., kai gubernatoriumi buvo paskirtas Antanas Merkys. Jis čia ir apsigyveno.
1929 m. Klaipėdos miesto adresų knygoje valdos savininku jau nurodoma gubernatūra. Name gyveno gubernatorius Antanas Merkys (1927.09.01-1932.05.19) ir Steigvila. Spėjama, kad pastarasis galėjo būti gubernatoriaus vairuotojas. 1936 m. gubernatūroje veikė tokie dariniai: teisės patarėjo, administracijos, taip pat švietimo, ekonomikos patarėjų kabinetai. Čia dirbo reikalų vedėjas, mokyklų ir tikybų, darbo ir žemės referentai. Greta to, pastate minimas gubernatoriaus priimamasis ir butas. Taigi, palyginus su 1924 m. gubernatūros užuomazgomis - Vyriausybės aukštojo įgaliotinio įstaiga, kurioje tedirbo juriskonsultas, valdininkas ypatingiems reikalams, kanceliarijos ir pasų skyrių tarnautojai, šiuolaikine terminologija kalbant, biurokratinis aparatas gerokai išsipūtė.
Žinoma, kad Lietuvos vyriausybei nupirkus Alexanderio namą, reikėjo jį kiek pertvarkyti "naujoms pareigoms".
Po 1939 m. aneksijos, kai gubernatūra išsikėlė, valda kurį laiką priklausė "Evangelikų konsistorijai". 1942 m. name tegyveno Gedavičius (Gedawitz) ir Glosaitis (Glossat).
Po Antrojo pasaulinio karo pastatą savo žinion perėmė TSKP. Čia veikė ideologinės kontoros: politinio švietimo namai, "Žinijos" draugijos Klaipėdos skyrius, o taip pat Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK filialas.
Istorija
Viduramžiais rajonas tarp Danės ir dabartinės Simono Daukanto gatvės buvo vadinamas Krūmamiesčiu. Manoma, kad prieš kelis šimtus metų šiame rajone augo daug krūmų.
XVIII a. pirmojoje pusėje Krūmamiestyje gyvendavo daugiausiai neturtingos lietuvių šeimos. Sodybėlės buvo varganos, dažniausiai vieno namuko, kartais ir tvartelis būdavo greta. Sodybėlės kurdavosi padrikai, be jokio plano ir, artėjant priešui, komendantui parėdžius, būdavo sugriaunamos arba sudeginamos. Pasak istoriko Jono Tatorio, tokia būdavusi to meto gynybos taktika: kad priešas neįsitvirtintų, priemiesčius sunaikindavo patys Klaipėdos gynėjai. Todėl ir Krūmamiestis ne kartą būdavo naikinamas, o vėliau vėl atsistatydavo.
XVII a. pradėjo dėliotis dabartinė Liepų gatvė. Iš pradžių čia kūrėsi sodininkai, gėlininkai, o kiek vėliau - pirkliai, pramonininkai, tarnautojai. Neretai tai būdavo atvykėliai iš Anglijos, kai kurie susigiminiavę su vietiniais vokiečiais. Tie turtuoliai namus, sandėlius turėdavo ir senamiestyje. O čia, ramioje vietoje, statėsi savo rezidencijas. XIX a. pirmojoje pusėje-XX a. pradžioje Liepų g. tapo reprezentacinė. Jai net specialūs reikalavimai buvo keliami. Pavyzdžiui, šaligatviais buvo draudžiama vežioti krovinius rogutėmis, vežimaičiais, netgi nešioti sunkius ryšulius ar... lieti vandenį. O kai turčiai sužinojo, kad Liepų gatvę ketinama prailginti ir nutiestu tiltu per Danę ją sujungti su plentu, jie protestavo: kaip reikės gyventi, jei ankstyvą rytą Liepų gatve ims dardėti valstiečių vežimai...
Rašyti komentarą