Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (325)
1979 metais į šį namą atsikraustė dailininkų juvelyrų Eugenijos ir Vytauto Karčiauskų šeima. Kaip atrodė menininkų šeimos kasdienybė jų dukrų Jurgos Karčiauskaitės-Lago ir Lauros Karčiauskaitės-Potet, dabar gyvenančių Vilniuje ir Prancūzijoje, akimis.
Mokyklos košmaras
Jurga pažymi:"Mano vaikystė buvo fantastiška. Tėvas mane vadindavo "panele Jurga". Ši nedidelė jo vaidyba ir teatras veikdavo kaip auklėjamoji priemonė. Ateidavo su bloknotu prie lovos, o aš didžiuodamasi pasigirdavau: "Sukūriau eilėraštį." Išklausydavo, paskatindavo. Mama Eugenija - šalta žemaitė (jie puikiai vienas kitą papildo), turėjo ir turi tvirtas rankas, griežtai reguliuojančias eismą, dėl to mūsų šeimos laivas nepaskendo.
Mokyklos pragarą perėjau velnioniškai sunkiai. Matau, kaip mano vaikai brenda per tą patį, ir aš vėl iš naujo su jais antrą kartą suku devynis Dantės pragaro ratus. Mokykla man yra blogis - kaip vienoje grupės "Pink Floyd" dainoje. Patyriau daug patyčių, santykių be taisyklių. Susiburia grupės, jos pajaučia kitokį ir pradeda pulti, graužti. Aš buvau kitokia - turėjau per daug fantazijos, nestandartinę, ne "keturkampę" mąstyseną. Todėl mokykloje būdavau užsisklendusi keliomis sklendėmis ir baugšti, išmokau dvigubo gyvenimo, savitos dviveidystės. Iki antros valandos, kol vykdavo pamokos, turėjau būti vienokia, pritapti, o paskui eidavau į dailės mokyklą ar teatro studiją ir tapdavau savimi. Dviveidystės šaknis jaučiu iki šiol, jas išrauti sunku."
STUDENTAI. Eugenija ir Vytautas Karčiauskai žiedus sumainė po pirmojo kurso dar studijuodami Talino dailės akademijoje. Vytautas "varlytę" pasipuošęs močiutės kamėja, apie kurias sovietinėje erdvėje mažai kas žinojo ir nutuokė esant tokiai taikomojo meno rūšiai.
Ir dar J. Karčiauskaitė-Lago pastebi: "Tėvai buvo nuolat užsiėmę šimtais darbų. Tad augau su raktu, parištu ant kaklo. Bet tai nereiškė visiškos laisvės. Turėjau asmeninį juvelyro stalą, o nuo dešimties metų - ir pareigų: poliruoti šaukštus, šlifuoti kirvių rankenas su drakonų galvomis, valyti, nupjaustyti bronzos likučius nuo liejinių, lituoti. Pameistrė, tėvų dirbtuvėse išėjusi juvelyrikos pradžiamokslį. Už darbą gaudavau 15 kapeikų: paprastai bandelei ir bandelei su džemu, taip pat gazuotam vandeniui su sirupu.
Dėl prasto regėjimo penkeriais metais jaunesnė sesuo Laura negalėjo imtis smulkių darbų, vengė fizinio krūvio, o vėliau pasirinko... vitražo specialybę. O aš buvau vyriška - kovotoja ir fiziškai stipri. Arklys žemaitukas. Suvalgydavau po keturis cepelinus. Kaip berniukas dirbau ir jaučiausi savimi labai patenkinta. Kasdavau bulves, nešiodavau plytas. Su mano, dvylikametės, pagalba tėvai ir namą kaime pasistatė - visas plytas sunešiau aš", - ne be pasididžiavimo gaidelės sakė Jurga.
Robino Hudo kovos
O štai kas iš gyvenimo Tiltų g. 2-ajame name įsiminė dabar į Prancūziją nutekėjusiai, ten gyvenančiai ir kuriančiai L. Karčiauskaitei-Potet: "Gyvenome gražiausiame Klaipėdos name. Nuostabiame senoviniame bute šalia upės, su be galo aukštomis lubomis ir dideliais erdviais langais. Su senoviniu juodu pianinu, prie kurio vakarais vis prisėsdavo tėvų bičiulis maestro Saulius Šiaučiulis. Tai buvo laikas, kai turėdavau miegoti, tad užmerkdavau akis ir įsivaizduodavau kitą pasaulį, pilną virtuoziško pianino skambesio. Su nuostabiais kasvakariniais šviesų spektakliais ant lubų nuo pravažiuojančių vėlyvųjų autobusų. Tie vaikystės autobusų atšvaitai iš vakarinio kambario persikėlė į mano šiandienos kūrybą, pavirsdami meno kūriniais iš stiklo ir šviesos.
Menu ir tanketes, saugojusias Lenino skulptūrą. Kartą, einant pro šalį, mama prasitarė: "Rusiška technika... Kad tik nesuveiktų, nes iš mūsų namų neliktų nieko…" Nuo to laiko vakariniai autobusų atšvaitai ant lubų ir pianino skambesys įgijo tankų ekspresijos, pavirsdami į griūvančius ir pilnus veiksmo šviesų spektaklius.
Vietoje vaikystės lopšinių girdėdavau ilgus tėvų vakaro pokalbius, kai iš erdvios virtuvės vis atklysdavo tylių pašnekesių fragmentai apie meną, meno galerijos atidarymą ir meno kavinę, kurią ketino pavadinti "Pėda"…
ŽINGSNIAI. Skirtingai nuo Jurgos, kuri pirmuosius žingsnius žengė Taline, Laura (kairėje) žingsniuoti pradėjo Klaipėdoje, Tiltų g. 2-ajame name.
Nostalgiškai prisimenu mūsų namo erdvią laiptinę su keista betonine čiuožykla iš antrojo aukšto žemyn. Ji buvo mano ir geriausios draugės Mildos strateginių karo žaidimų vieta. Žaidimai, kiek netinkantys aristokratiškai namo dvasiai, dažniausiai būdavo "Robinas Hudas". Abiem būnant linkusioms į karjerinius profesinius siekimus, tuo pačiu ir lyderystę, žaidimuose robinais hudais būdavome abi. Kaskart užsitraukus kaimynų rūstybę dėl triukšmo laiptinėje, veiksmus perkeldavome į lauką - neaptvertą stogelį, esantį virš laiptinės durų. Tai buvo rizikingas dalykas,- kad tik nepamatytų mama… Robinhudinės kovos vykdavo ir erdviame namo kieme".
Kioskelių kapitalizmas
Laura mena ir kaimyninio "Baltijos" kino teatro gaisrą.
"Kai vakarėjant užsidegė "Baltija", stovėjome visi lauke su svarbiausiais daiktais rankose. Tėvai - su dokumentais, sesuo - su nešiojamu nauju magnetofonu, o aš kažkodėl be nieko. Tuomet supratau, kaip kartais reikia mokėti namus palikti greitai…
Lietuvos atgauta nepriklausomybė atnešė daug gėrio ir tris "treilerius" su pirmaisiais "hotdogais" šalia namo prie Danės. Senieji gazuoto vandens ir limonado aparatai greitai sulūžo, neatlaikę vakarietiškos konkurencijos. Šie kioskeliai supažindino su ekonomika ir infliacija: ryte užsienietiška kramtomoji guma kainuodavo vienaip, o vakare jos įpirkti jau nebegalėdavau..."
KLAIPĖDA-ABU DABIS. Lauros Karčiauskaitės-Potet vaikystės įspūdžiai Tiltų g. 2-ajame name stebint autobusų šviesų atšvaitus lubose, vėliau persikėlė į jos spinduliuojančius varsomis vitražus. Šis puošia vienus Abu Dabio (Jungtiniai Arabų Emyratai) namus.
L. Karčiauskaitė-Potet neteigia, kad tėvai skatino ją ir seserį sukti meno keliu.
"Svajojau apie mokslus Vilniaus dailės akademijoje, bet domino ir švedų kalbos studijos. Mokykloje buvau gan sudėtingas vaikas, pasiutęs. Lankiau prestižinę Klaipėdos mokyklą - ten mokymo kartelė buvo aukštai iškelta. Bet trylikos ar keturiolikos aš pati atsiėmiau iš jos dokumentus ir nunešiau į E. Balsio menų gimnaziją. Tiesa, prieš tai bandžiau tartis su tėčiu, bet jis tuo metu buvo įnikęs į savo darbus, tad tepasakė, kad jei noriu, tai ir teeinu. Užtat iš kažkur parvažiavusi mama labai supyko, kilo skandalas. Na, bet viskas tuo ir baigėsi.
Tėvai mums su Jurga duodavo daug laisvės, bet ir atsakomybės jausmą diegė. Augančiam žmogui tai labai naudinga. Vyro neieškojau. Loreną sutikau dvidešimties. Studijavau Dailės akademijoje, ir ne vyrai man tada rūpėjo. Tačiau jis tikrai panašus į tėtį - labai atsakingas šeimos žmogus. Matyt, jei užaugi darnioje šeimoje, jauti gražių ir pagarbių abipusių santykių poreikį", - tvirtino Laura, dabar rengianti parodas prestižinėse Paryžiaus, o ir Lietuvos galerijose.
JUVELYRĖ. Juvelyrikos įgūdžius kaupusi nuo vaikystės, šiandien Jurga Karčiauskaitė-Lago kuria papuošalus, kuriais dabinasi ne tik Lietuvos moterys. Jais puošiasi ir pati menininkė (iš kolekcijos "Garden", sidabras ir emalis).
Anonsas
Kaip ir kodėl buvo pasodintas ąžuolas šalia Tiltų g. 2-ojo namo, kokiomis aplinkybėmis į šį namą atklydo ispanas Linas, vėliau vedęs Jurgą? atsakymus į šiuos ir kitus klausimus rasite kitą antradienį.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais (anksčiau - pirmadieniais). "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Rašyti komentarą