Kadaise čia buvo keltininko namas, vėliau valda ėjo iš vieno į kito pirklio rankas iki 1942 m. Pokariu šitas namas buvo paskirtas Bandomajai laivų remonto įmonei (BLRĮ). Čia buvo administracijos kai kurių padalinių kabinetai, dalyje namo įsikūrė įmonės vaikų lopšelis ir darželis.
O štai trečiajame namo aukšte gyveno BLRĮ dirbančiųjų šeimos. Kas į šio namo patalpas pokariu pirmieji susinešė lagaminus, išsiaiškinti nepavyko. Tačiau apie 1960-uosius čia tebegyveno žmonės, dirbantys Bandomojoje laivų remonto įmonėje. Tarp jų - ir Pupšių šeima.
Kai Genovaitė Pupšienė papasakojo, kaip namo trečiasis aukštas atrodė, kai ji čia atsikraustė 1960 m., pagalvojau - gal būtent trečiajame aukšte kadaise gyveno Klaipėdos burmistras A. L. J. Kriugeris, nes Genovaitės nusakytas vaizdas buvo su kadaise būto prašmatnumo liekanomis.
"Šiame aukšte gyvenome keturios šeimos - dvi lietuvių ir dvi rusų. Koridorius buvo tikra salė, iš kurios žemyn vedė gražūs sraigtiniai laiptai",- pasakojo ji.
Taip ir įsivaizdavau tais gražiais laiptais besileidžiantį burmistrą pasitikti svečių. Na, o pokariu vienas butas buvo išskaidytas keturioms šeimoms su bendru tualetu, virtuve, gražioje salėje žmonės beregint "susibūdavojo" sandėliukų. Juk kažkur reikėjo laikyti bulvių maišus, užraugtų kopūstų statinaites.
Dinastija
Ponia Genovaitė iš Darbėnų į Klaipėdą atvažiavo žvalgytis, kur galėtų mokytis. O išėjo taip, kad sužinojo, jog BLRĮ reikalingi darbininkai. Įmonės katilinėje ir pradėjo dirbti operatore.
Dailią darbėniškę netruko pastebėti toje pačioje įmonėje šaltkalviu dirbęs Steponas Pupšys - klube per šventes pašokdindavo, o paskui jau pradėjo kviesti į šokius ir Kultūros ir poilsio parke.
Susidraugavo, pamilo, atšoko kuklias vestuves. Ir Steponas jaunamartę parsivedė gyventi pas tėvus - į Žvejų g. 20 namą, į jau minėtą trečiąjį aukštą. Stepono tėvai irgi dirbo BLRĮ. Genovaitės uošvis - mūrininkas, anyta - pakuotoja. Tokios šeimos, triūsiančios vienoje įmonėje, sovietmečiu buvo vadinamos dinastijomis. Taigi Pupšių dinastija skirtinguose įmonės darbo baruose buvo darbšti, pripažinta ir pagal to meto papročius įvertinta.
Skatinimas krištolu
Šiandien G. Pupšienė juokauja, kad įteiktus diplomus, pagyrimo raštus visų Pupšių kartu sudėjus būtų galima kilogramais sverti. Už gerą darbą buvo skiriamos ir keliasdešimties rublių premijos, kurios labai praversdavo šeimų biudžetams, nes atlyginimai ir patiems geriausiems įmonės darbuotojams nebuvo dideli.
Bet iš visų apdovanojimų už gerą darbą Genovaitei labiausiai yra įstrigusi krištolo vaza. Krištolinės taurės, ąsočiai, kurie šiaip jau buvo deficitas, kaip ir daug kas sovietmečiu, buvo dažnos šeimos pasiturimo gyvenimo rodiklis. Jeigu parduotuvėse kartais "išmesdavo" krištolo indų, prie jų nutįsdavo ilgiausios eilės. Ir per vargus įsigytos krištolo taurės, lėkštutės pyragaičiams parkeliaudavo į kaip du vandens lašai panašias sekcijas klaipėdiečių butuose. Ką ten klaipėdiečių. Visoje sąjungoje panašiose baldų sekcijose už stiklų būdavo sustatomos krištolo taurės, kurios nejudinamos ir stovėdavo - žmonės bijodavo sukulti savo pasiturimo gyvenimo liudininkes.
Tiesa, ponia Genovaitė savo krištolinės vazos "nečėdijo" - merkdavo gėles. Bet ji nesudužusi iki šiol.
POILSIS. Genovaitė (dešinėje) ir Steponas Pupšiai, dirbę Bandomojoje laivų remonto įmonėje ir šalia jos gyvenę Žvejų g. 20-ajame name, labai mėgdavo laisvalaikiu lankytis Kultūros ir poilsio parke.
Rūpesčio darbininkais sistema
Kad ir kaip mes vertintume sovietinę praeitį, tačiau negali atmesti fakto, kad dirbančiaisiais buvo rūpinamasi ir buvo akivaizdžios to rūpesčio sistemos. Kitas dalykas - į kokias piktžaizdes tos sistemos išvirsdavo.
Taigi, tokia sistema galiojo ir BLRĮ. Kaip ir daugelis kitų įmonių bei organizacijų, BLRĮ turėjo savo vaikų darželį ir lopšelį, kuris, kaip minėta, taip pat buvo įkurtas Žvejų g. 20-ajame name. Darželinukų tėvams, einantiems į darbą pasukamuoju tilteliu, būdavo labai patogu savo mažylius palikti auklėms prižiūrėti, o po pamainos vėlgi patogu pasiimti ir vestis namo.
Giruliuose, pasak G. Pupšienės, buvo ir savaitinis vaikų darželis. Bet, kai po dvejų santuokos metų į pasaulį parkeliavo sūnus Gintautas, o vėliau ir dukrelė Jolanta, Pupšiai vaikų į savaitinį darželį neatidavė.
BLRĮ turėjo ir poilsinę kažkur Kintuose, kur galėjai atostogauti, o savaitgaliais autobusas pageidaujančius vežiodavo ten ir atgal atsipūsti po darbo savaitės. Bet G. Pupšienė sakė, kad jų šeima tokia galimybe nė karto nepasinaudojo.
"Laisvadieniais važiuodavom į mano tėviškę Darbėnuose arba šiaip su draugais išsiruošdavome į Kultūros ir poilsio parką ar keldavomės į Smiltynę. Kam mums tie Kintai?" - argumentavo ji.
Bet štai darbovietės profsąjungos duotus kelialapius į sanatorijas, poilsio namus Birštone, Druskininkuose, Palangoje ponia Genovaitė minėjo su nostalgija: "Oi, gerai būdavo - ir dušai, ir masažai, ir vonios. Grįždavau namo tikrai pailsėjusi ir jėgas atgavusi."
Kova dėl būsto
BLRĮ, matyt, turėjo planų Žvejų g. 20-ąjį namą paversti vien administraciniu korpusu, tad pamažu pradėjo skirti butus tame name gyvenusioms šeimoms persikraustyti. Vokiečių statybos name Vilties gatvėje butą paskyrė ir Pupšių šeimai. Nesvarbu, kad Pupšių dinastija jau buvo dvi šeimos - butas vienas.
Genovaitei toks "kolchozas" buvo įgrisęs iki kaulo, norėjosi savarankiškai, o ne anytos ir uošvio prižiūrimai tvarkytis. Tad senieji Pupšiai išsikraustė, o jaunieji liko Žvejų gatvėje.
"Viską išjungė - šviesą, vandenį, manė, tokiu būdu mus iškrapštys. Ne ant tokių pataikė. Gyvenome tol, kol ir mums butą paskyrė. Žinoma, dėl to reikėjo nemažai slenksčių numinti ir įvairaus rango viršininkams lankstytis", - pasakojo 40 metų BLRĮ dirbusi moteris.
Raudonas leidimas
Kai G. Pupšienė buvo išlydima į pensiją, jai įteiktas raudonas leidimas - bet kada, kai tik panorės, įeiti į įmonės teritoriją, aplankyti savo darbo vietą. Bet tuo raudonu leidimu ji taip ir nepasinaudojo, nes ir "išėjusi į pensiją" (dėl kenksmingų darbo sąlygų "pensininkauti" pradėjo nuo 50 metų) ji dirbo toliau.
Kai kalbėjomės su šešerius metus Žvejų gatvėje gyvenusia Genovaite, ji nuolat primindavo, kad nugyveno paprasto žmogaus, o ne didvyrio gyvenimą, kuris niekam neįdomus. Taigi apie didvyrius daug pasakojama, o kaip per gyvenimą kapstosi paprastais vadinami žmonės - taip niekas ir nežino, - argumentavau...
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais (anksčiau - pirmadieniais). "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą