Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (371)

Frontininkas ukrainietis Aleksandras Sivakonenka, po karo nusėdęs Klaipėdoje ir joje suleidęs šaknis, vesdamas Niną Zenkevičiūtę, turėjo auksines rankas ir galvą ant pečių, tačiau visą gyvenimą išsisukinėjo nuo raginimų tapti komunistu. "Aš nevertas", - mušdavosi krūtinėn.

"Moskvičius"

A. Sivakonenka kario karjerą baigė komplikuotai: jį norėjo perkelti tarnauti į Tolimuosius Rytus, tačiau vyriškis turėjo drąsos pasipriešinti. Ir net būta ketinimų karininką perduoti kariniam tribunolui, bet kažkokiu būdu byla buvo užglaistyta. Galbūt lėmė ir tai, kad Aleksandras jau buvo spėjęs sukurti šeimą.

1954-aisiais A. Sivakonenka buvo bene pirmasis visame Liepų gatvės kvartale, įsigijęs naujutėlaitį "moskvičių". Jo, parvežto iš Maskvos, žiūrėti ir vertinti plūdo pusė Klaipėdos vyrijos.

Gauti paskyrą automobiliui - "moskvičiui", "žiguliui" ir net "zaporožiečiui", pramintam "invalidų tanku", o ką jau ten kalbėti apie "volgą", daugeliui klaipėdiečių buvo iš fantastikos srities. Reikėjo turėti daug nuopelnų: socialistinio darbo didvyris, kurio nors ordino, pageidautina kelių, savininkas, respublikos ar sąjungos kokios premijos laureatas. A. Sivakonenka, kaip jau minėta, turėjo auksines rankas ir gerai išmanė mašinų sandarą. Tad, grįžęs į civilį gyvenimą, "pasidavė" į 2-ąją autotransporto įmonę (ATĮ). "Karjerą" pradėjo mechaniku, išsitarnavo iki mechaninio cecho viršininko. Ir dėl įvairių technikos patobulinimų buvo pripažintas nusipelniusiu SSRS racionalizatoriumi. Karo veteranas, racionalizatorius - jau gali pretenduoti į paskyrą automobiliui.

Nors A. Sivakonenka daugelį metų buvo ATĮ-2 nepakeičiamas profsąjungos pirmininkas, tačiau paskyros automobiliui pats sau įteikti negalėjo. Tą turėjo nulemti profsąjungos komiteto narių balsai. Ir, žinoma, pritariantis įmonės vadovo žodis. Antra vertus, netgi "zaporožietis" kainavo nemažus pinigus, palyginti su žmonių pajamomis.

"Tėvas to automobilio įpirkti nebūtų įstengęs. Lėšomis prisidėjo senelis", - "moskvičiaus" "gavybos" istoriją prisiminė jo dukra Valentina.

Visko gali būti, kad A. Sivakonenkos uošvis Liubomiras Zenkevičius tam tikslui turėjo parduoti kokį nors vertingą savo pašto ženklų kolekcijos eksponatą. O galbūt dar nuo caro laikų kur nors slėpė auksines monetas... Bet dėl to galima tik spėlioti.

Kelionės

Liepų g. 33-iojo namo vaikai su pavydu žvelgdavo, kaip kaimynai rengdavosi išvažiuoti uogauti, grybauti į Šernų mišką. Arba "pliažintis" ne kaip visi į Smiltynę, o į Tauralaukio "paplūdimius".

VLADAS. Šioje nuotraukoje Aleksandras Sivakonenka su dukrele Valentina, Vladas Zenkevičius su dukterimi Klareta. Keisti buvo laikai: Tauragėje sovietų kareiviai ketino susidoroti su V. Zenkevičium dėl to, kad buvo akiniuotas ir turėjo laikrodį su grandinėle, o Klaipėdoje A. Sivakonenka, tos pačios sovietų armijos mažas sraigtelis, visą Zenkevičių giminę, klastodamas dokumentus, gelbėjo nuo Sibiro...

"Tuomet Tauralaukyje nebuvo nei sodų, nei namų kvartalų, kaip šiandien. Atvažiavę į atokesnes vietas prie Dangės, gėrėdavomės vandens lelijomis, tėvas žvejodavo, mes statydavome smėlio pilis, nes upės pakrantės anuomet pasižymėdavo - kas dabar tuo patikėtų - vos ne kvarciniu smėliu", - pasakojo Valentina.

Jai tėvai leisdavo į kompaniją kviestis kaimynų vaikus. Ir šie būdavo laimingi pasivėžinę "moskvičiuku". O jei vasarai iš Šilutės atvažiuodavo pusseserė Klareta, geresnės draugės už ją jau ir nebereikėdavo.

Žinoma, šeima dažnai patraukdavo ir į Šilutę.

"Kalėdos, Velykos, kai kada ir Naujieji metai būdavo švenčiami Šilutėje, kur gyveno mano dėdė Vladas su Birute. Jie turėjo tris vaikus - Eleną, Viktorą ir Klaretą. Labiausiai buvau susidraugavusi su Klareta, nes mudvi buvome bendraamžės", - vaikystės memuarais dalijosi Valentina.

RADIJAS. Radiją pokarinės Klaipėdos šeima taip pat ne dažna turėjo. Liubomiras Zenkevičius visus varydavo iš trobos, kai ketindavo klausytis "Amerikos balso". Radiją pamėgo ir anūkėlis Kolia.

Ji prisimena ir kelionę į tėvo tėviškę Ukrainoje.

"Kadangi senelis buvo kaip ir automobilio "dalininkas", jis įsiprašė kelionėn Ukrainon. Jam buvo įdomu pamatyti, kaip žmonės gyvena. Aš iš tos tolimos kelionės ne ką teprisimenu, nes man tebuvo gal kokie penkeri", - sakė Valentina.

Nišos paslaptys

Klareta Zenkevičiūtė-Milinienė sako, kad iš visų viešnagių pas senelius Liepų g. 33-iajame name jai labiausiai įsiminusi žaidimų vieta - niša koridoriuje su labai plačia palange.

"Čia mes žaisdavome "namais", čiūčiuodavome lėles. Ir toji niša man ir šiandien tebeatrodo labai paslaptinga", - sakė ji.

Močiutė Klaretą ir Valentiną vesdavosi pasivaikščioti į kapines, kurios mergaitėms keldavo prieštaringus jausmus - ir smalsu, ir baisu. Bet kažkieno amžinojo poilsio vietos greta jų gyvenusiems tapo vos ne promenadų takais. Beje, čia vaikais vedini ar su jais vežimėliuose ateidavo daugelis klaipėdiečių. Mat pokarinėje Klaipėdoje nuo griuvėsių atraustuose "parkuose" su ką tik pasodintais liaunais medeliais nebuvo jauku. Visai kas kita kapinių liepų paunksmė...

"FOTOSESIJOS". Netoli Liepų gatvės 33-iojo namo buvusios kapinės labai dažnu atveju tapdavo "fotosesijų" vieta ne tik mažiems, bet ir dideliems. Čia fotografavosi Aleksandras Sivakonenka, čia pozavo pusseserės Klareta (pirmame plane) ir Valentina.

Bet ne po jomis amžinam poilsiui atgulė Liubomiras ir Olga Zenkevičiai. Jie palaidoti Šilutėje, kur savo gyvenimą nuo 1941-1943 metų su žmona Birute pradėjo kurti sūnus Vladas. Tad Šilutėje - savotiškas Zenkevičių giminės panteonas...

Prašymas

Prašytume el. p. adresu [email protected] arba tel. 493435 atsiliepti pokariu Liepų gatvės 29-33 namuose gyvenusius, o 35-ajame lankiusius tuomet bene vienintelį Klaipėdoje veikusį vaikų darželį žmones.

Bus daugiau.