Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (376)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (376)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau minsime Liepų gatvės 35-ojo namo slenksčius. Pokariu klaipėdiečiai savo vaikučius atvesdavo į čia veikusį darželį.

Šiam darželiui daugelį metų vadovavo Marija Kučinskaitė. Nuoširdžiausiai atsidėjusi darbui, o tai reiškia darželio vaikams, ji galėtų būti tikras tuometinės epochos veidrodis. Tik niekas iš bendradarbių, o gal netgi draugės nežinojo jos praeities. Ir "Vakarų ekspresui" nebūtų pavykę "išlukštenti" šios asmenybės, jeigu nebūtų atsiliepusios giminaitės. Viena iš jų - Rūta Inkenaitė - kruopelė po kruopelės lipdo giminės genealogijos medį, tuo pačiu rinkdama ir šiapus bei anapus pasklidusius M. Kučinskaitės biografijos faktus.

Malūnininko duktė

Pasirodo, M. Kučinskaitė buvo kilusi nuo Biržų, kur jos tėvas turėjo malūną. Dirbantį jį mirtinai nutrenkė malūno sparnas, o netrukus pasimirė ir mamytė.

Nuo dešimties metų ją išaugino brolis, kuris savo kieto užsispyrimo dėka studijavo ir baigė medicinos mokslus Kauno universitete. Turbūt, kai jis stažavosi Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, Marytė jį buvo lankiusi. Tad Klaipėda nebuvo visiškai svetimas miestas.

SUŽADĖTINIS. Su Maksu Rapoldu, kilusiu iš Miuncheno, Marija buvo susižadėjusi. Karui išskyrus, jie susirašinėjo iki 1950 m. vis dar turėdami vilčių susitikti.

1933-34 m. ji studijavo ekonomiką ir dirbo Žemės ūkio banke. Kauną buvo apėmusi komunistinių idėjų karštinė, kurios "bacilų" neatlaikė ir kai kurie patys šviesiausi laikinosios sostinės inteligentai. O ką jau kalbėti apie jauną merginą, besigalynėjančią su gyvenimo vėjais ir skersvėjais. Kai Kaune vyko komunistų suvažiavimas, o daugiausiai lietuvių komunistų buvo atvykusių iš JAV, Marytė kažkokiu būdu įsisuko į tuos verpetus ir rinko parašus dėl politinių kalinių išlaisvinimo Amerikoje bei platino proklamacijas su komunistinėmis idėjomis.

Būste, kurį nuomojosi su drauge, buvo atlikta krata. Tačiau proklamacijų merginos namie nelaikė. Ir policininkai nieko nerado, tačiau jos vis tiek buvo areštuotos ir pusmetį kalėjo Kauno IX forte.

Oficialiai M. Kučinskaitė, pasak R. Inkenaitės, komuniste niekada ir nebuvo. Tačiau galime daryti prielaidą, kad dėl to, jog ji kalėjo dėl komunistinių idėjų, galėjo užimti darželio vedėjos pareigas ir netapdama Komunistų partijos nare.

PRIEŠKARIS. Prieškariu Marija Kučinskaitė dirbdama Lietuvos banko Klaipėdos skyriuje net neįtarė, kokie išbandymai priešakyje.

Sužadėtuvės su vokiečiu

Dėl įrodymų stygiaus paleista iš kalėjimo M. Kučinskaitė nuėjo pas banko direktorių krikščionį demokratą Kregždę prašytis darbo. Tas ją labai išbarė tokioje jaunystėje susidėjus su nešvariu dalyku - politika. Bet pažadėjo pasikalbėti su banko valdytoju. Ir jai atsirado vieta Lietuvos banko skyriuje Klaipėdoje. Jame ji ir dirbo 1937-39 m.

Vokietijai aneksavus Klaipėdą, banką perėmė "Reichsbankas", kuriame vietos lietuvei, žinoma, neliko. Bet Marytė jau su užsienio pasu laisvojoje zonoje dar liko dirbti importo-eksporto sandėliuose.

Nežinia, kur ir kaip ji susipažino su iš Miuncheno kilusiu Maksu Rapoldu. Matyt, jausmai buvo gilūs ir stiprūs, nes pora susižadėjo. O įsisiūbavus II pasauliniam karui, Maksas buvo mobilizuotas, o paskui pateko į nelaisvę. Visą tą laiką jie susirašinėjo.

Pasibaigus karui, M. Kučinskaitę Makso laiškai susirado jau iš Niurnbergo. Ir jie dar susirašinėjo iki 1950-ųjų. Visuose jausminguose laiškuose Maksas į ją kreipdavosi "Mano mieloji mylimoji sužadėtine". Ir vis kūrė planus, kaip susitikti. Gali tik spėlioti, kad laiškai nutrūko ne šiaip sau. Dėl jų M. Kučinskaitė, tikėtina, turėjo aiškintis NKVD…

LIEPŲ G. 35. Taip vaikų darželis Nr. 3 atrodė Marijos Kučinskaitės laikais.

Klaipėdoje - viena pirmųjų

II pasaulinis karas ir okupacijos Mariją vėtė ir mėtė. Galų gale ji atsirado Vilniuje, ir vokiečių okupacijos metais kartu su vienuolėmis lenkėmis dirbo Vilniaus kūdikių namuose, kuriuose buvo trys šimtai vaikučių, pradedant naujagimiais, baigiant trimetinukais.

Kai priartėjo frontas iš Rytų ir prasidėjo bombardavimai, iš kūdikių namų Subačiaus gatvėje teko skubiai kraustytis į vaikų namus. Tris šimtus lovyčių su vaikais vienuolės ir Marija "transportavo", kaip sakoma, rankiniu būdu.

Jau užėjusios sovietinės armijos kariai į vaikų namus užeidavo prašyti duonos. O jos nebuvo. Vaikus maitindavo vandenyje virtomis kruopomis. Matyt, Vilnius M. Kučinskaitei buvo svetimas miestas. Ir ji nupėdino į Švietimo ministeriją nukreipimo dirbti Klaipėdoje. Ir tą nukreipimą gavo: "Pažymėjimas. Pažymima, kad Kučinskaitė Marija, duktė Petro, Švietimo liaudies komisariato pradinių ir vidurinių mokyklų inspektoriaus yra komandiruojama į Klaipėdos kraštą liaudies švietimo įstaigų organizaciniams reikalams. Pažyma galioja iki 1945 m. liepos 1 d."

1945 m. kovo 1 d. ji jau buvo uostamiestyje. Ir jai, žinojusiai, kaip Klaipėda atrodė prieškariu, širdis turėjo kraujuoti pamačius, kuo miestas virto. Kaip ir visi Klaipėdon suvažiavusieji, Marytė valė griuvėsius.

Darbą ji rado pagal Vilniuje sukauptą patirtį. Ir, turbūt, pagal širdį. Nes, tapusi vaikų darželio vedėja, ji viską darė, kad augančiai pokarinei kartai nieko nestigtų. Taip atsirado jos pačios puoselėjamas šiltnamis, taip radosi tradicija visam darželiui visai dienai keliauti į Melnragę. Tam tikslui vedėja buvo pasirūpinusi pintinėlėmis, į kurias būdavo sukraunamas maistas visai dienai. Pintinėles nešdavosi patys vaikai. O pledus, skėčius ir kitą atributiką tempdavo auklėtojos ir pati vedėja.

Tos iškylos auklėtiniams labai patikdavo. Tik auklėtojos paniurzgėdavo dėl atsakomybės prie jūros ar miške juos sužiūrėti.

Kalbintos M. Kučinskaitės bendradarbės, buvę auklėtiniai minėjo darželyje buvus dėliones, konstruktorius ir niekur neregėtus eglutės žaisliukus. Iš kur ji jų prasimanydavo, gali tik spėlioti.

ANONSAS

Prielaidos, iš kur darželio vedėja galėjo gauti niekur nematytų, neregėtų žaislų - kitą antradienį. Nuo ko M. Kučinskaitė sovietmečiu gaudavo laiškus iš Paryžiaus, Kenijos, Galapalagų salų? Pacituosime ir netgi niekur nepublikuotą Ievos Simonaitytės rašytą laišką iš Vilniaus, leidžiantį užčiuopti ir rašytojos, ir darželio vedėjos gyvenimų štrichus.

Bus daugiau.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder