Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (45)

"Norėdama vyro generolo, turi tekėti už kareivio", - tokios taisyklės laikosi militarizuotų šalių ponios. Kai Zofija tekėjo už Algimanto Monkaus, šis tebebuvo Jūreivystės mokyklos kursantas. Kad teka už būsimojo kapitono, net numanyti negalėjo.

Vaikinas nuo Skuodo apie "kapitonavimą" irgi nedrįso svajoti. Juk pokariu Klaipėdos, tiksliau, Lietuvos laivyne nebuvo nė vieno kapitono su lietuviška pavarde. Nepatikimi tie lietuviai... Dar, žiūrėk, nuplaukęs į užsienio uostą, pabėgs. Juk beveik kiekviena šeima turėjo giminaičių, pasitraukusių į Vakarus. Ir skuodiškių Monkų buvo keturi broliai, du - stebuklingai, pačiu paskutiniu momentu, atsidūrę Vakaruose. Bet tai A. Monkus buvo linkęs nutylėti...

Braškės žiemą

Kai Monkų šeima gyveno S. Nėries 6-ajame name, jų bute rinkdavosi vos ne pusė miesto - ir aktorių, ir jūreivių. Pas Monkus lankydavosi ir kelios žydų tautybės šeimos: Riva ir Icikas Šateliai, Blochai. Jie, kaip ir A. Monkus, buvo nuo Skuodo.

Vokietmečiu Rivos vyras buvo sušaudytas, o ją pačią slapstė Darbėnų klebonas. Pokariu, pagal žydų papročius, likusi našle, Riva turėjo tekėti už jaunesniojo, per stebuklą gyvu išlikusio sušaudyto vyro brolio.

Šatelis ir Blochas pokariu Klaipėdoje buvo nemaži viršininkai: pirmasis - parduotuvės uoste vedėjas, antrasis - "Rybkopo" (žvejų kooperatyvo) sandėlio vedėjas. Įvairių deficitų laikais tai buvo postai kaip reikiant.

Užtat Violetai Monkutei-Jusionienei iki šiol sapnuojasi šviežių braškių kvapas gruodį. Jas Šatelis, ateidamas į svečius, atnešdavo. Labai nustebau tokį dalyką išgirdusi - šviežios braškės sovietmečiu, netrukus po karo? Nuostabą išsklaidė Z. Monkienė: "Šaldytos tos braškės būdavo. Bet mes atitirpindavome, ir vaikams atrodydavo kaip šviežios", - patikslino.

A. Monkus 1954 m. tapo pirmuoju Lietuvos laivyno kapitonu su lietuviška pavarde

Šviečiantys karoliai

Daugiausiai su žydų šeimomis Monkai bičiuliaudavosi Palangoje, kai išvykdavo atostogauti į jūreivių poilsio namus irgi S. Nėries gatvėje. Šalia poilsio namų kažkuri žydų šeima turėjo vilą, į kurią vasarai suvažiuodavo ir daugiau tautiečių. Kartu eidavo į paplūdimius, kartu linksmintis traukdavo į šviesaus atminimo "Jūros" restoraną.

Tos tėvų išeigos vaikams buvo tikrų tikriausia šventė. Tiek rūpestingi Monkai, tiek ne mažiau rūpestingi Šateliai ir Blochai vaikus suguldydavo į lovas, ir labai ramūs dėl atliktų tėviškų priedermių atsidėdavo linksmybėms. Kad jie būtų žinoję, kas, jiems išėjus, namuose darosi... Vaikai tiek viloje, tiek poilsio namuose, Audra ir Violeta, - strykt iš lovų, ir į lauką dūkti. Laisvė iki sutemų.

Labiausiai patikdavo suptis hamake, kurį tarsi vėliavą Monkus, atvykęs į poilsio namus, pakabindavo tarp medžių. Violeta su Audra į hamaką suptis priimdavo tik tuos, kas vaišindavo saldainiais. Kai atsibosdavo hamakas, gainiodavosi iki devynių prakaitų.

Pavojaus signalas būdavo... šviečiantys Monkienės karoliai. Pasilinksminę restorane suaugusieji grįždavo tyliai - juk vaikai miega. Grįžtančių, pasak Violetos, siluetų tamsoje tarp medžių nesimatydavo. Kad tėvai pareina, suprasdavo iš tų šviečiančių karolių. Paknopstom visi bėgdavo į lovas. Kai tėvai įžengdavo į namus, pirmiausiai praverdavo vaikų kambarių duris. Ir nusiramindavo - miega kaip užmušti. Nors vaikų širdelės nuo bėgiojimo, o dar labiau iš baimės dunksėdavo kaip krepšinio kamuolys aikštėje.

"Žydų vaikai būdavo labai draugiški. Visu kuo su mumis dalindavosi. O žiemą su jais eidavome į čiuožyklą. Nei mano sesė Audra, nei aš čiuožti nemokėjome. Stebėdavomės, kaip gerai čiuožiantiems Šatelių vaikams Liolekui ir Benikui, bent taip mes juos vadindavome, užtekdavo kantrybės visą vakarą mus tąsyti po čiuožyklą", - prisiminė Violeta.

Grįžusio tėvo kvapas

Kai A. Monkus grįždavo iš reiso, namuose būdavo didelė šventė.

"Mes su Audra, pareidamos iš mokyklos, niekada nežinodavome, grįžo tėvas ar ne? Bet, tik pravėrusios buto duris, tėvo dar nemačiusios, jau galėdavome pasakyti, kad jis - namuose. Tai išduodavo... pieštukų kvapas.

"Tarybiniai pieštukai kvapo neturėjo, o parvežti iš užsienių kvepėdavo tarsi karamelės",- sakė Violeta. Tokios tos lauktuvės ir buvusios - pieštukai, parkeriukai, visko viršūnė - kramtomoji guma. Žmonai kapitonas parveždavo krempleno - tokio tuomet labai madingo audeklo sukniai ar paltukui - "šmotą". Brangiausia kapitono parvežta lauktuvė žmonai buvęs auksinis laikrodukas.

"Ką ten daug parveši. Juk valiutos tegaudavome katino ašaras", - prisipažino A. Monkus. Norint ką nors stambesnio nupirkti, tą valiutą per kelis reisus reikėjo taupyti.

Ponia Zofija visada troško mokslo. Iš Kretingos atvažiavusi į Klaipėdą dirbti, ji mokėsi vakarinėje. Ją baigė jau ištekėjusi. O paskui viena po kitos gimė dukrelės. Vyras - dažniausiai jūrose, suktis teko vienai, tad apie mokslus galvoti nebuvo prasmės.

Tačiau, kai dukrelės kiek ūgtelėjo, ji užsispyrė mokytis medicinos mokykloje. Užsispyrė, nebūtų žemaitė, ir baigė jau sulaukusi 38-erių. "Dar trisdešimt ketverius metus spėjau atidirbti ir greitojoje pagalboje", - didžiuodamasi sakė Zofija.

Užsispyrusiai žemaitei Z. Monkienei Medicinos mokyklos baigimo diplomą įteikė Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyriausiasis gydytojas Zigmas Juškevičius, kai diplomantei buvo 38-eri.