Ankstesnėje "Akvarelėje" kiek "apsigraibėme" sovietinės bankininkystės principuose. Bet Lietuvos valstybinis bankas nebuvo šventa karvė, kuri tik finansus tvarkė. Banke vykdavo ir tiesiog gyvenimas. Tai dabar žmones kontorose ir organizacijose jungia tik bendras stogas virš galvos, o po juo dirbantieji turi labai skirtingus interesus ir pomėgius. Dažnai net nežino, kad jo bendradarbis šalia ką tik vedė ar išsiskyrė, susilaukė atžalos ar slaugo sergančius tėvus. Nesu iš tų, teigiančių, kad "prie ruso buvo geriau", bet nuoširdaus žmonių bendrabūvio iš tų laikų tikrai neatimsi. Beje, tas bendrabūvis labai priklausydavo nuo kontoros ar organizacijos vadovo, kiek jam rūpi pavaldinių gyvenimas. Visai ne smalsumui tenkinti, o todėl, kad vienokios ar kitokios asmeninio gyvenimo sąlygos netrukdytų darbui. Stasiui Černiauskui tai rūpėjo.
Banko svečiai
Kai geležinkelininko ir banko tarnautojos Danieliaus ir Marytės Praleikų šeima susilaukė sūnaus Raimondo, galima sakyti, kad jis banke ir užaugo. Nors berniukas lankė geležinkelininkų darželį, bet dažnai jo tėvai dėl darbo specifikos sūnaus į šią įstaigą negalėdavo tai nuvesti, tai pasiimti. Tad neretai nutikdavo taip, kad tėtis vaiką į reisą pasiimdavo arba mama į banką atsivesdavo. Čia, žinoma, buvo įdomiau negu darželyje, gal net negu traukinio kabinoje, nes Raimondo žaislais tapdavo... pinigai.
KAKLARAIŠTIS. Net namuose S. Černiauskas pasirišdavo kaklaraištį.
Kartą, susirgus banko kasos vyresniajai Rūtai, skubiai reikėjo patekti į pinigų saugyklą, kuri atsidarydavo panaudojus du raktus ir kodą. Koks tas kodas, žinojo tik kasos vyresnioji. Laidinius telefonus tada turėjo tik retas Klaipėdos gyventojas, todėl banke imta spręsti, kaip nusigauti pas tą Rūtą. O tuo momentu Raimondėlis ėmė ir išpyškino kodą, kurį buvo nusižiūrėjęs tetai spaudant mygtukus. Tada S. Černiauskas rimtai išsigando galimų vaiko pastabumo bei atminties pasekmių ir daugiau banke jis jau pinigais nebežaisdavo. Jei nebuvo kam ir kur palikti vaiko, jį globodavo pats banko valdytojas ir gabendavosi tai ant "Velnio rato" Kultūros ir poilsio parke, tai šiaip kur pasivaikščioti. Berniukui tos iškylos su Černiausku labai patikdavo. Kartą S. Černiauskas su panašaus amžiaus kaip Raimondas dukrele prisistatė į darželį ir "pavogė" Raimondą - juk dviem įdomiau nei vienai dukrai. Atėjęs sūnaus pasiimti D. Praleika labai nustebo, sužinojęs, kad jį jau išsivedė, pasak darželio auklėtojos, storas vyriškis, atėjęs su mergaite. D. Praleika iš karto suprato, kas tą jo sūnų "pavogė", nes jų šeima su Černiauskais buvo susibičiuliavę - švęsdavo asmenines šventes, vaikų gimtadienius. Na, ir iš sovietinių nesąmonių pasišaipydavo, Nors S. Černiauskas, žinoma, buvo komunistas, o D. Praleika, garvežio mašinistas ne komunistas, labai dažnai abiejų nuomonės puikiai sutapdavo. Per M. Praleikienę bankas sulaukdavo ir dar vieno svečio - iškiliojo aktoriaus Vytauto Kanclerio. Mat M. Praleikienė buvo šokusi Dramos teatre, kuriame su visos Klaipėdos dievinamu aktoriumi ir susipažino. Artistas į banką po repeticijų teatre užsukdavo... pažaisti biliardo. "Antrajame aukšte buvo biliardo stalas. Kadangi banko darbuotojos daugiausiai buvo moterys, kurioms tas biliardo stalas buvęs nebuvęs, tai jį ir "okupavo" vyrija, užklystanti iš miesto. Per tą biliardą susidraugaudavo labai skirtingų profesijų ir išsilavinimo žmonės. Užsimezgę draugiški ryšiai persikeldavo ir už banko sienų, - vyrai sutardavo žvejoti ar medžioti kartu vykti. Dažnai į tas "grupuotes" dėdavosi ir Černiauskas", - tvirtino R. Praleika. Kai jis papasakojo apie V. Kanclerio vizitus į banką, supratau, iš kur atsirado V. Kanclerio ritualas, vedžiojant šunį, užsukti ir į neilgai gyvavusio "Litimpeks" banko Žvejų g. patalpas. Nors jose biliardo stalo ir nebuvo...
"Čemodanu" pinigų nesusigundė
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kurį laiką bankinės operacijos vyko įprasta vaga. Išmintingi vis dar valstybinių įmonių vadovai stengėsi racionaliai panaudoti jau visai nuvertėjusių rublių sąskaitas, kurios labai greitai virto "vagnorkių" , o paskui ir labai "nugręžtų" litų sąskaitomis. Besikeičiančioje Lietuvos bankininkystės sistemoje reikėjo labai sparčiai susigaudyti. Bet, regis, joje kur kas sparčiau susigaudė sumanumo nestokoję Lietuvos gyventojai. Nes bemat mūsų šalyje atsirado pirmieji milijonieriai. Kol daugelis murkdėmės su investiciniais čekiais, nežinodami, ką su jais daryti, per televiziją "paskaitas" jau skaitė skandalingai pagarsėjęs ir milijonieriumi patapęs Arvydas Stašaitis. Jis buvo baigęs Kūno kultūros institutą Kaune. Dirbo Sporto komitete sporto organizatoriumi, taip pat gelbėtoju, treneriu, prekybos srityje (vaisių ir daržovių bazėje). Kaip daugelis kauniečių, sovietmečiu auginęs nutrijas, lapes, audines ir pardavinėjęs kailio kepures ir kailinius Rusijoje, jau buvo praėjęs puikią "biznio" mokyklą. Ir, žinoma, turėjo kapitalo užsiimti kompiuterių importu, Hamburge su partneriu iš Taivano įkūręs bendrą įmonę. Ir tose televizinėse "paskaitose", panašiai kaip Seimo narys Eligijus Masiulis jau vėlesniais laikais, glušais vadino lietuvius, kurie nesugeba naudotis galimybėmis dirbti ne už minimumą, o tiesiog maudytis piniguose. Ir vieno, ir kito "patirtys" maudytis juose vėliau paaiškėjo...
Bene iš Kauno po visą Lietuvą pasklido vajus steigti "holdingus", tik susikuriančius ir bemat "bankrutuojančius" bankus, į kuriuos patiklūs žmonės suvilkdavo savo santaupas, šventai tikėdami šimtaprocentinėmis palūkanomis, kurių, šiukštu, nesulauksi Taupomajame banke, kuriame santaupas jau žaliose šio banko lietuviškose knygelėse susirašyti ragino premjeras Gediminas Vagnorius. Kaip puikiai žinome, tiek vieni, tiek kiti liko apiplėšti. Tai štai, to visuotinio pinigų judėjimo ir sutrikimo metu Valstybinio banko Klaipėdos skyriaus valdytoją S. Černiauską aplankė "delegacija" būtent iš Kauno (jame, matyt, "galimybės" jau buvo išsemtos) prašyti stambios paskolos, su pasiūlymu "fifty-fifty". O tai reiškė - paskolą "delegacija" ir bankininkas dalijasi pusiau. Parėjęs namo Černiauskas žmonai Alytei pasakė: "Galėjau parvažiuoti nauju automobiliu ir su "čemodanu" pinigų, bet likau ištikimas bankininkystės principams." Kažin, kiek tokių, ištikimų bankininkystės principams, per visą Lietuvą atsirado? Galim tik spėlioti...
1994 m. balandžio mėn. banke atšventusi 60-ąjį jubiliejų, birželio mėn S. Černiausko siela išskrido į dausas. Neatlaikė širdis, su kuria bankininkas turėjo problemų. Po jo Klaipėdos skyrių laikinai vairavo vienas iš pavaduotojų V. Elekšis, paskui valdytoju paskyrė buvusį Neringos merą Andrejų Vaičiulį. 1998 m. bankrutuojantis Lietuvos valstybinis komercinis bankas buvo sujungtas su Taupomuoju banku. Taigi, finansinų bankas savo egzistenciją baigė. Bet ir toliau čia - bankas. Tiktai jau pramogų bankas. O kaip jis susitvėrė,- kitą savaitę.
Anonsas
Kitą savaitę prabils "Nesė Pramogų bankas" savininkas Kazys Paulikas: kaip subrendo idėja finansų banko patalpas pritaikyti pramogoms? Kaip jis pats vertina savo verslą, kas jam yra ruletė ir lošimų automatai?
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą