Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (554)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (554)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien vėl varstysime Turgaus gatvės 8 - ojo namo duris. Jo pirmuosiuose aukštuose įsikūrusi Klaipėdos savivaldybės Viešoji biblioteka.

Šiandieną toliau šniukštinėsime, kaip ir kuo Plauškų šeima gyveno Turgaus 8 - ojo namo 3 - ajame bute.

Anytos pamokos

"Parėjusi gyventi į Plauškų šeimą, turėjau gerą mokytoją - anytą. Iš jos išmokau kepti skanius pyragus, užraugti ne kokią iš miltelių, bet tikrą girą. Vidmanto mama buvo be galo tvarkinga. Tvarkinga tiek, kad, jau būdama aštuoniasdešimties, plaudavo laiptus, kai kiti, jau naujai atsikraustę kaimynai, tokios prievolės neužsikraudavo",- dabar jau amžinatilsį anytą vertino Silvestra Plauškienė.

Jūros šventės

Dar išlikę nuo pokario laikų Klaipėdos senamiesčio gyventojai puikiai žino, koks išbandymas miesto šventės. Ypač Jūros, kai miestą užtvindo jūra klaipėdiečių ir miesto svečių. Plauškų gyvenamu periodu dar nebuvo kilnojamų tualetų. Visame mieste - bene vienintelis Turgaus g. vos ne sugriautos Jono bažnyčios altoriaus vietoje. Tai visiškai suprantama, kad šventės dalyviai apčirkšdavo kiemus, laiptines. Pasitaikydavo ir krūvų, kurias gyventojai turėdavo iškuopti, nes laiptinės dar nebuvo rakinamos. Kadangi daugelį metų gyvenau toje pačioje Turgaus g., tai per Jūros šventę, žvilgterėjusi pro langą, nustebau pamačiusi, kaip ant mano automobilio stogo kažkokia kompanija buvo pasidengusi stalą su gėrimais, užkandomis. Nežinau, kokį malonumą jie jautė, įsitaisę ne kur ant žolės, o automobilių stovėjimo aikštelėje... Kitą ankstų rytą savo "kibiriuką" danginau į mokamą stovėjimo aikštelę. Ir "gavau atlygį" - gal šeštą valandą ryto kažkokia kompanija name visai priešais Turgaus 8, nebuvo visu garsu pasileidusi kokį "bumčiką", o taip gražiai dainavo lietuviškas dainas. Stovėjau ir klausiausi, kaip nuostabiausio koncerto. Juk nebedainuojame. Nebent karaokę „užsistatome“.

O. Plauškienė nekęsdavo tų miesto švenčių, nes šveisdavo kažkieno paliktus ekskrementus...

KUKURŪZAI. Vienu metu Plauškai vertėsi kukurūzų lazdelių gamyba ir prekyba. "Gyventojams leisdavo prekiauti prie savo gyvenamųjų namų. Tereikėdavo tik mokestį už šiukšles susimokėti. Šioje nuotraukoje biznis vyksta prie bibliotekos langų.

Mokėsi ir anyta

Kaip jau minėta ankstesnėje "Akvarelėje", kai S. ir V. Plauškai kūrėsi nusipirktoje sodyboje Klemiškėje, jų vaikai Eridanas ir Edvardas gyveno su močiute Turgaus g. Priežastis - vaikų lankoma 7 - oji vidurinė mokykla, pasiekiama per kelias minutes. Tad vienu tarpu Plauškų sūnūs ypač daug laiko būdavo su močiute. S. Plauškienė papasakojo vieną epizodą iš močiutės ir sūnų gyvenimo: "Kartą Edvardas, kirsdamas lašinukus, skūreles dėjo į krūvelę. Močiutė, švarindama stalą, sugreibė tą krūvelę ir kartu su kitomis atliekomis - į šiukšlių kibirą. "Čia mano skanumynai buvo", - papriekaištavo Edvardas. Nuo to laiko anyta, nurinkdama stalą, būtinai visų atsiklausdavo, ar jau galinti paimti", - pasakojo Silvestra.

Kaimynai

Pokario šeimų, gyvenusių šiame name, atkapstyti nepavyko. O ir vėliau čia atsikrausčiusiųjų pėdos ataušo, nes per privatizacijos ir "prichvatizacijos" procesus pardavinėjo savo butus ir kraustėsi į miesto pakraščius ar statėsi savo namus. Kaip tarkim Plauškai. Silvestra pasakojo, kas jų kaimynai buvę - tarnautojų, milicininkų, pensininkų šeimos. "Su visais puikiai sugyvenome, ryšius palaikėme ir išsikraustę. Su tokia malonia Petronių šeima, išsikrausčiusia į Ukmergę, net laiškais susirašinėjome. Paskui ryšiai nutrūko. Jie iš Klaipėdos išsikraustė jau būdami garbingo amžiaus...

Turėjome ir kaimyną, kuris mus visus stebindavo, nes kur beeidamas (duonos, pieno, vaistinėn) būtinai išsitraukdavo servetėlę durims atidaryti. Su servetėle atidarinėdavo ir mūsų namo, ir savo buto duris",- kaimynus prisiminė Silvestra. Dar name gyvenusi kaimynų vadinama "moriačka" - jūreivio žmona ir daugelio mėgstama Magdutė. Tačiau kaip ir kuo kaimynai gyveno,- S. Plauškienė nepasakojo. Antra vertus, juk jau prasidėjo susvetimėjimo metas. Kai visas namas nebešokdavo kaimynų vestuvėse ar krikštynose. Kai jau mirusieji nebebūdavo šarvojami namuose,- juk radosi gedulo salių. Pripažinkime, kad ir kur gyventume, retai bepastebime ar ir iš vis nepastebime, kai nebesusitinkame tik iš matymo pažįstamo laiptinės kaimyno...

MAMA IR SŪNUS. Didžioji Vidmanto Plauškės gyvenimo dalis prabėgo 21 kvadratinių metrų bute Turgaus g. 8. Su mama Ona Plauškiene.

30 metų Klemiškėje

Kai S. ir V. Plauškai įsikūrė sodyboje Klemiškėje, O. Plauškienė nusprendė norinti su jais gyventi. "Iki pat mirties 2005 metais anyta net draudžiama krutėjo, judėjo, ravėdama daržus, lesindama vištukus, pašerdama kelias kiaulaites", - anytos nuopelnus šeimai skaičiavo anyta. Mat versli Plauškų pora vis sumąstydavo, kuo galėtų verstis. Buvo kibę ir į kukurūzų lazdeles. "Ūkiniame pastate įsirengėme visą "fabriką". Kai tas biznis pradėjo slopti, su Vidmantu nusprendėme auginti vištas. Dabar jų turime per tris šimtus",- savo verslo neslėpė Plauškai. Verslų keliais pasuko ir sūnūs - Eridanas su Edvardu. Vienas "sunkvežimiauja", kitas "traktoriauja". Vakarais visada susitinka su tėvais, nes jų kieme pasistato ir traktorių, ir sunkvežimį. Kaip kadaise Ona Plauškienė nesikratydavo prievolių anūkams, taip šiandien Silvestra Plauškienė su vyru jaučiasi laimingi, kai jų namuose krykštauja vaikaitis Cezaris. "Jeigu kas man pasiūlytų gyvenimą atsukti atgal,- nieko nenorėčiau keisti. Duok Dieve, kad tas gyvenimas dar ilgai ilgai tęstųsi", - savo gyvenimo taškus ant "i" sudėliojo buvusi Turgaus g. 8 gyventoja Silvestra, nė karto per mūsų pokalbius nedejavusi, kad buvę sunku, kad kažkas nuskriaudė ar nesuprato. Paprastas nepaprastas darbščios šeimos iš kartos į kartą gyvenimas.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder