Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (588)

Bet pirmiausiai - šiek tiek pašto istorijos apskritai, ir Klaipėdos pašto - išskirtinai.

Šiandien, kai per kelias minutes elektroniniais laiškais, skaipu gali viską išsiaiškinti su verslo partneriais, bičiuliais, gyvenančiais Sidnėjuje, Keiptaune, Niujorke ar Briuselyje, netgi juokinga darosi, kad kadaise laiškus nešiojo... karveliai ar pasipustę padus kurjeriai - pasiuntiniai. Iš taško A į tašką B. Neilgi tie atstumai būdavo - daugiausiai kokie dešimt kilometrų. Bet juk niekas nestovi vietoje. Pašto industrija taip pat.

Rytų Prūsijos ir Klaipėdos paštas iki XIX a. pabaigos

1989 m. nenuilstantis Klaipėdos istorikas šviesaus atminimo Jonas Tatoris buvo parengęs išsamią Klaipėdos pašto studiją. O Klaipėdos universiteto docentė Nijolė Strakauskaitė išleido knygą "Kuršių nerija - Europos pašto kelias". Jis toliau tęsėsi ir per Klaipėdą. Klaipėda pašto kelyje XIII a. buvo labai svarbus punktas tarp Kuršo (vakarinė Latvijos dalis), kur buvo įsikūrę kalavijuočiai, ir Kryžiuočių ordino centrų - Karaliaučiaus, Gdansko. Laiškai ir siuntos keliaudavo burlaiviais, juos gabendavo raiteliai ir pėstieji kurjeriai - pasiuntiniai.

Nuo Klaipėdos į Karaliaučių pašto kelias ėjo per Kuršių neriją, tuomet dar apaugusią miškais. Pasiuntiniai - kurjeriai korespondenciją sudėdavo į laiškų maišus, krepšelius arba kelionmaišius - kuprines. Pasiuntinius aptarnaudavo tarpinės pašto stotys, kuriose dieną naktį tvarte stovėdavo paruošti pamaininiai arkliai. Pašto stotis ir pašto judėjimą prižiūrėdavo vitingai. Jie gyvendavo stotelėse, kuriose būdavo ir nedidelė patalpa laiškams, siuntoms sugrupuoti. Čia būdavo daromos ir žymos: išsiuntimo data, diena ir net valanda. Šios pašto stotelės vėliau tapo ištisais karčemų kompleksais. XVI a. tokia stotis minima Kuncuose. Dėl smėlio "pūgų" netrukus ji buvo perkelta į Nidą.

Po reformacijos batalijų paštu rūpinosi Prūsijos valdovai. Aptarnavimo tvarka liko toji pati kaip ir anksčiau. XVII a. pašto aptarnavimas buvo perduotas Rygoje gyvenusiam švedų pasiuntiniui Johanui Bokorui (Bockor). Jam pavaldi buvo ir Rygos-Karaliaučiaus trasa, ėjusi ir per Klaipėdą. Šiuo ruožu pasiuntiniai korespondenciją gabendavo kartą per dieną. Prūsijos valdovai dėjo pastangų, kad visa valstybė nuo Klaipėdos iki Klėvės (Kleve - miestas Diuseldorfo srityje) būtų apimta pašto tinklo. Raiteliai per Kuršių neriją laiškus ir siuntas pradėjo nešioti du kartus per dieną. Pasiuntiniai turėjo tarnautojų statusą, todėl privalėdavo prisiekti. 1649 m. Prūsijos pašto stotys perėjo valstybės žinion. 1699 m. radosi nauja pašto linija Karaliaučius-Insterburgas (Černiachovskas)-Tilžė (Sovetskas)-Ragainė (Nemanas). Vėliau ši trasa buvo sujungta su Klaipėda.

Paštas duodavo nemažas pajamas

Prūsijos valdovai pašto tinklo vystymu buvo labai suinteresuoti, nes jis duodavo pajamų. Bet buvo ir išimtis - valdiškus raštus pasiuntiniai privalėdavo gabenti nemokamai. Pašto valdytojams (Postmeister) mokėdavo algas. Klaipėdos pašto viršininko atlyginimas nebuvo pastovus, - jį padidindavo ar pamažindavo, įvertindami pašto užimtumą ir pajamas.

Tobulėjo ir tankėjo

Metams bėgant, Rytų Prūsijos pašto tinklas tobulėjo ir tankėjo. Jau XVII a. raitas paštininkas korespondenciją pradėjo gabenti iš Karaliaučiaus į Varšuvą. Daug rūpesčių keldavo pelkėtos ir miškingos vietos, nes stotis reikėdavo statyti ir įrengti kas 45 kilometrus. O jose nepakakdavo personalo. Kartais paštininkų - stočių laikytojų pareigas eiti apsiimdavo dvasininkai.

Klaipėdos hausfogtas

O štai Klaipėdoje gyveno ir dirbo pilies valdininkas, vadintas hausfogtu. Jis privalėjo rūpintis keliais ir pašto susisiekimo reguliarumu. Tuometinio Baltijos jūros regiono tinklas ypač išsiplėtė XVIII a. pirmojoje pusėje, valdant Frydrichui Vilhelmui Pirmajam (nuo 1713 m.). Šis karalius, siekdamas kuo didesnių pajamų ir trokšdamas sukultūrinti valstybę, reikalavo pašto karietomis gabenti ir keleivius. Karietų pašto kryptys labai išsiplėtė, aprėpdamos ir Klaipėdą.

Naujų pašto stočių steigimas, kelių ir tiltų statyba reikalavo daug lėšų. Tačiau Prūsijos karalius į tai nelabai reagavo, atkakliai reikalaudamas plėsti pašto paslaugų rūšis, o ir stočių tinklą. Pradėjus vežioti keleivius, pašto stotys virto karčemomis - viešbučiais. Čia buvo galima ir pernakvoti, ir pavalgyti, ir išgerti. Prie karčemų įsikurdavo ištisi kompleksai statinių - tvartai, ratinės, kalvės arkliams perkaustyti. Neapgyventose vietovėse stočių laikytojai vertėsi ir žemės ūkiu. Apie artėjantį paštą būdavo pranešama pučiamo rago garsais. Užtat šis medžioklės įrankis ir muzikos instrumentas tapo pašto emblema, kuri pirmiausiai būdavo išpiešiama ant pašto karietos šono, o ilgainiui emblema jau būdavo naudojama daug kur, įskaitant ir popierių laiškams rašyti.

Klaipėdai toks tankus pašto tinklas nebuvo naudingas, nes korespondencija ėmė keliauti ją aplenkdama. Sprendžiant pagal 1728 m. trečdaliu sumažintą pilies valdininko - hausfogto atlyginimą, gerokai sumažėjo laiškų ir keleivių. Nenaudinga buvo ir tai, kad Kuršas pateko Rusijos priklausomybėn, - nustojo veikti švedų aptarnaujama Rygos-Klaipėdos pašto trasa. Tačiau vėliau padėtis pagerėjo, - nuo 1723 m. valstybinis paštas pradėjo kursuoti maršrutu Klaipėda - Ryga-Talinas (tuomet vadintas Reveliu)-Narva-Peterburgas. Šios trasos veikla pataisė Klaipėdos pašto finansinius reikalus.

PRAŠYMAS

Prašytume atsiliepti Klaipėdos pašte dirbusius ar pašto komplekso namuose gyvenusius žmones el. p. adresu [email protected] arba parašyti žinutę fb Gražinos Juodytės profilyje.

ANONSAS

Kaip Klaipėdos pašto reikalai klostėsi toliau, kada ir kodėl, už kokius pinigus buvo statomas raudonų plytų Centrinio pašto kompleksas? Ką šiame pastatų komplekse veikė karalienė Luizė su šeima?
Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus aptiksite kitos savaitės penktadienio "Akvarelėje".

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".