Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (596)

Melnragė - Klaipėdos miesto dalis su įdomia praeities istorija ir pokario sakmėmis. "Klaipėdos akvarelės" Melnragėje dar nebuvo įsisukusios. "Kablys" buvo žymiai anksčiau, kai išgirdau istoriją iš Stanislavos Sličytės, kaip ji, grįžusi iš tremties, Klaipėdoje niekur negalėjo įsidarbinti. O štai Tuberkuliozės dispanserio vyriausiasis gydytojas Pranas Lideikis merginą priėmė dirbti laboratorijoje. Stanislava būtent darbo laboratorijoje ir ieškojo.

Taip, Klaipėdoje yra Prano Lideikio gatvė, vedanti į Melnragę. Tačiau kiek klaipėdiečių atsakytų į klausimą, kas tas Lideikis Klaipėdai buvo?

Bet apie viską iš eilės.

Po tremties "nusėdo" Melnragėje

Iš tremties Ieva ir Justinas Sličiai grįžo tik 1966 m. Prisiskolinę iš giminių rublių Melnragėje nusipirko namą. Gal įtakos tokiam sprendimui turėjo ir kol kas Krasnojarske likusios (mokslo reikalai) dukters Stanislavos iškelta sąlyga, kur apsigyventi - kur tik norit, bet prie vandens. Toks buvo jos beveik ultimatumas. Beje, ji prisipažino, kad į Lietuvą grįžti nelabai tenorėjo. Sibiras jau buvo pakerėjęs. Kaip ir iki tol gyvenime sutikti žmonės. Geri žmonės. Apie juos pasakodama Stanislava tramdė besitvenkiančias ašaras, nors jau praėjo 70 metų. Krasnojarske liko ir brolis (darbo reikalai). Stanislava į Melnragę atbildėjo po kelių mėnesių. Brolis su šeima grįžo jau tik 1971 m.

DVIRATIS. Sličiai tremtyje prakuto tiek, kad ir savo transportą turėjo. Ir šiandien Stasė Melnragės link pedalus mina.

Sličių meilės istorija verta serialo

Daug iškentėję Stanislavos tėveliai jau nebemindo Melnragės kopų. Nors ir gyvi, nelabai turėjo kada pasidžiaugti saulėlydžiais prie jūros ar kurortauti Melnragės pliažuose. Justinas siūdavo ir siūdavo beveik paromis, nes reikėjo grąžinti skolas už čia nusipirktą namelį. O mama davėsi po nedidelį ūkelį - daržas, kelios kiaulės, vištų pulkelis. Žodžiu, gyvenimas, grįžus iš tremties, nelabai skyrėsi nuo įprasto gyvenimo būdo Aleksandrijoje prie Skuodo, o paskui ir tremtyje.

"Mano tėvų meilės istorija verta serialo", - užsiminė ponia Stasė. Mat jos seneliai iš mamos pusės buvo pasiturintys ūkininkai "ant" 28 hektarų žemės, o tėvas su keliais broliais buvo kilęs tik nuo 1,5 hektaro žemės lopinėlio. Tad buvo samdomas bernas, patekęs į būsimos žmonos tėvų ūkį. Ten ir krito vienas kitam į akis ir širdis. Prieš savo tėvų valią už Justino ištekėjusi Ieva kraičiu nebuvo apdovanota. Gyvenimą pora pradėjo, kaip sakoma, nuo nulio. Bet buvo, kaip šiandien sakytume, verslūs ir šiokius tokius gyvenimo pagrindus susikūrė.

 KLASĖS DRAUGAI. 1958 m. S. Sličytė jau lankė Aginsko vidurinės mokyklos 10 klasę. Po to mokėsi Krasnojarsko medicinos mokykloje.

Pražilo per naktį

Stanislava iki šiol nežino, ko tėvas prisidirbo po karo. Ne, į miškus neišėjo, bet slapstėsi. O enkavėdistai jo ieškojo. "Aš to, žinoma, neprisimenu, bet mama pasakojo, kaip stribai su enkavedistais ją statė prie sienos, grasindami sušaudyti, jei nepasakysianti, kur tėvas slapstosi. O ji iš tiesų ir nežinojo. Bet po šio išgąsčio ji pražilo per vieną naktį. Nei už ką, nei dėl ko tėvo ieškojo, nežinojome. Vis dėlto jį sučiupo ir 1945 m. ištrenkė į Vorkutos lagerį. O 1949 metais atėjo eilė ir mums: gavome komandą susirinkti mantą", - pasakojo dabar save laikanti Aleksandrijos melnragiške Stanislava Sličytė.

Gyvybę gelbėjo... "samagonas"

Pasak Stasės, kuriai 1949 m. buvo septyneri ir jau ėjo į pirmą klasę, sovietų karininkas, atsakingas už jų šeimos deportaciją, pasitaikė labai žmogiškas: "Jis mamai pranešė, kad galinti pasiimti viską, ką tik norinti. Ryte su NKVD vežimu atriedėjęs tas pats karininkas, neblogai kalbėjęs lietuviškai, jau prie gyvulinių vagonų Skuode mums atvežė bidoną pieno ir... karštų bandelių. To momento nepamenu, mama pasakojo, kad karininkas mamai pasiūlė mane palikti - tik su beveik dešimties metų mano broliu Gintautu jai būsią lengviau. O jau jis pasirūpintų mane perduoti giminėms auginti. Mama sakė, kad aš pokalbį girdėjusi ir taip tvirtai įsikibau į jos ranką, kad ji atsisakė tokio iš esmės pragmatiško, netgi humaniško pasiūlymo. Ir aš už tai esu be galo dėkinga mamai", pasakojo ji.

Na, o ką pasiimti, nors leido kad ir viską? Kiek pakeli, kiek paneši. Pokario kaimo vietovėse kiekvienoje troboje šeimininkai turėdavo "samagono", pačių išsivaryto ar iš kaimynų pasirūpinę. Tos naminukės turėjo ir Ieva Sličienė. Kaip parodė ateitis, tai buvo geras sprendimas jo pasiimti, nes, pasak Stanislavos, "samagonas" dukart gelbėjo gyvybes... Iš Skuodo gyvuliniais vagonais Sličienė su Sličiukais išdardėjo 1949 m. kovo 25 d., Krasnojarsko krašte atsirado balandžio 22.

KARVĖ. Sibire karvė buvo tokia pat šventa kaip Indijoje.

Kiaušinio ir duonos riekės galybė

"Kai mus išlaipino iš vagonų gyvenvietės aikštėje, buvo labai graži, saulėta diena. Kol išskirstys ką kur, žmonės kūrė laužus ir susidėję ,kas ką dar turi - kruopų, mėsos - virė sriubą. Oi, kokia toji sriuba buvo skani. Vienas tremtinys, mokantis rusiškai, susiruošė pakalbėti su vietine valdžia, kas jų dabar laukia. Žinoma, į derybas nėjo tuščiomis rankomis. Mama atseikėjo naminukės, kiti pridėjo užkandos - lašinių ir dešrų. Naminukė lėmė, kad mūsų šeima gavo paskyrimą į Aginską, ne visišką užkampį, nes jame buvo ir mokykla, ir ligoninė", - sėkmingų derybų pasekmes prisiminė p. Stasė.

O dar ji prisiminė rusų mergaitę, kuri atėjo prie laužų. "Buvo stačiatikių Velykos, ir ji rankose turėjo kiaušinį. Nedažytą, bet kiaušinį. Nežinau kodėl, bet atiduoti jį nusprendė man, nors prie laužo buvo nemažai vaikų. Kai prisimenu tą momentą, visada apsiverkiu", - pasakojant ir šį kartą ašaros suvilgė p. Stasės akis. Jos sužibo dar kartą, kai pasakojo apie tėvo kančias Vorkutoje.

Jis ten besvėrė vos 47 kilogramus, o kartu su kitais politiniais kaliniais - toks buvo tėvo statusas - buvo varomas kirsti drūtų medžių. Kartą prisėdo ant tiltelio, nes nebeturėjo jėgų eiti, pasiryžęs nusiskandinti. Nežinia iš kur prie jo išdygo rusų mergaitė su rieke duonos... Nenusiskandino. Bet tą dieną kirtimvietėje jis specialiai prasikirto koją su kirviu. Medžių kirsti jo nebevarydavo, pradėjo siūti kalėjimo viršininkams, jų žmonoms. O raišas liko visam gyvenimui. Jau po Stalino mirties J. Sličys 1954 m. atvažiavo pas šeimą į Aginską. Į tą vieną kambarėlį, kuriame tilpo visi keturi, kuriame dar buvo ir gardelis vištoms, ir tvartelis ožkelei.

ANONSAS

Kitą savaitę - apie melnragiškių gyvenimo būdą pokariu. Kaip prie senųjų melnragiškių pritapo Sličių šeima? Kuo vertėsi, kaip sutarė su kaimynais ir tarsi smilgos ar gubojos leido šaknis į pajūrio smėlį?

Prašymas

Jeigu Jūs turite ką papasakoti apie gyvenimą, potyrius Melnragėje, parašykite laiškelį el. p. [email protected] arba feisbuko paskyroje Gražina Juodytė.

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".