Būtent dirvą. Nes Sličiai už skolintus iš giminių pinigus nusipirko namelį, prie kurio buvo ir žemės sklypelis. Panašiai melnragiškiai čia gyveno ir prieš 300-400 metų: žvejojo ir daržus turėjo, gyvulius augino. Sličiai nežvejojo. Justinas Sličys intensyviai siuvėjavo, o Ieva Sličienė gyvenimą tvarkė taip, kaip prieš tremtį Aleksandrijoje, o paskui ir Krasnojarsko krašte pavyko tvarkytis - daržai, gyvuliai. Melnragėje, kaip sakė Sličių duktė Stanislava, tėvai irgi užsiveisė kelias kiaulaites ir vištų.
"Bet gyvulininkyste ir paukštininkyste mūsų šeima vertėsi neilgai. Melnragėje, vis labiau besikabinančioje į kurortinę zoną, pradėta drausti laikyti gyvulius. Na, ir vištos su gaidžiais nelabai buvo toleruojamos. Bet vis dėlto vištų ūkiai kai kur Melnragėje išsilaikė iki šiol", - sakė Aleksandrijos melnragiškė Stanislava Sličytė.
Darbo paieškos
Kaip jau minėta ankstesnėje "Akvarelėje", Stanislava 1966 m. į Lietuvą iš Krasnojarsko grįžo kiek vėliau nei tėveliai - gilų rudenį. Ten, Sibire, jos tėvai svaigdavo Lietuva. O jų dukteriai Staselei toji Lietuva, kai tėvas ją buvo atsivežęs anksčiau po svajonių kraštą pasidairyti, jai pasirodė atšiauresnė nei Sibiras. Tad ir grįžti ji ypač nesiveržė. Bet kaip liksi ten, Krasnojarske, kaip medžio šaka, atkirsta nuo kamieno?
Aginske baigusi vidurinę, Stasė svaigo medicina. Stojo į medicinos mokyklą, bet nebuvo priimta. "Tuomet įstojau į kinomechanikų proftechninę", - dabar jau pati šaiposi iš tokio diametraliai priešingo pasirinkimo. Baigusi "profkę", dvejus metus sukdavo filmus Aginske. O taip norėjosi eiti į šokius, kur rinkdavosi jaunimas... Ir tebesvajojo apie mediciną. Ir vėl stojo į Krasnojarsko medicinos mokyklą - felčerė, juk vis arčiau gydytojo. Sėkmingai baigusi, pradėjo dirbti. Bet gyvenimas patvarkė taip, kad felčeriauti nelabai ir teko, nes atsidūrė Krasnojarsko ligoninės laboratorijoje, mokslų dar nebaigusi. O paskui - stažuotės, mokslai iš naujo, nes medicinos mokykloje laborantai nebuvo rengiami. Dėl tų stažuočių Stasė ir užtruko Krasnojarske ilgiau. O jau traukiniu dardėdama iš Krasnojarsko į Lietuvą, ji svajojo, kaip susiras darbo, kuriam ruošėsi.
"Darbo ieškoti Klaipėdoje pradėjau eidama per ligonines. Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje mane labai gražiai sutiko, bet tokio darbo, kokio ieškojau, pasiūlyti negalėjo. Tobinskaja, su kuria toje ligoninėje bendravau, pradėjo skambinti į kitas ligonines, poliklinikas - gal rastųsi darbo man pagal pasiruošimą? Atsakymai - nereikia, nereikia. Apėjau beveik visas Klaipėdos gydymo įstaigas. Ne, niekam tokio profilio darbuotojo nereikėjo. Daktaras Rekutis patarė kreiptis į Sveikatos skyrių. Nuėjau pas Sveikatos skyriaus vedėjo pavaduotoją Algį Budrį. Jis labai dėmesingai išklausė mano istorijos, o po kelių dienų pranešė - Tuberkuliozės dispanseriui reikia.
Su didele baime ėjau į tą dispanserį dar ir todėl, kad daugelio terminų lietuviškai nemokėjau. O ir lietuviškai skaityti, tuo labiau rašyti - nelabai. Klaipėdos tuberkuliozės dispanseris buvo dar viena mokykla, prilygusi universitetui. Laboratorijoje kolektyvas mane pasitiko labai maloniai. Mokytojomis tapo Janina Šemeklienė, Milda Mackevičienė, Alytė Šaltienė, Greta Domaševičienė, na, ir pats laboratorijos vedėjas Juozas Vaičius. Milda netgi būtinų žinoti lietuviškų terminų lapelį surašė. Juos "zubrinau". Per šiokį tokį atstumą jaučiau ir vyriausiojo gydytojo Prano Lideikio rūpestį manimi. Apie jį juk tuomet nieko nežinojau. Klaustukų nekilo ir dėl to, kad jis buvo nepartinis, skirtingai nuo beveik visų kitų įmonių, organizacijų, na, ir gydymo įstaigų vadovų", - apie šaknų leidimo pradžių pradžią Klaipėdoje pasakojo p. Stasė.
Prano Lideikio pėdsakas tremtinės biografijoje
Ir daug kas toje gydymo įstaigoje vadovo biografijos praeities nežinojo. Tai tik Atgimimo metais pradėjo išlįsti jau buvusio Tuberkuliozės dispanserio vadovo P. Lideikio biografijos detalės. Kilęs nuo Šiaulių - septintas vaikas šeimoje - studijavo mediciną Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Taip, taip, pokariu universitetas dar vis taip vadinosi. Tik vėliau medicinos fakultetas tapo Kauno medicinos institutu. Dėl politinių pažiūrų - "stukačių" juk nestigo - buvo persekiojamas tarnybų, suimtas ir įkalintas Devintajame forte. Ryžosi bėgti, slapstėsi. Vėliau Vilniaus universitete tęsė medicinos studijas, įsidarbino medicinos katedroje ir infekcinėje ligoninėje.
Baigęs studijas, P. Lideikis jau ėmė garsėti kaip profesionalus medikas. O jų Lietuvoje taip stigo. Ypač Klaipėdoje, į kurią medikai dirbti dėl daugelio priežasčių važiuodavo kaip į tremtį... 1951 m. jis buvo paskirtas Klaipėdos tuberkuliozės dispanserio vyriausiuoju gydytoju, organizavo krašto tuberkuliozės tarnybos veiklą, buvo krašto ftiziatrų draugijos pirmininkas, aukščiausios kategorijos ftiziatras. Dispanseris tuomet glaudėsi nedideliame pastate J. Janonio gatvėje. P. Lideikis visa širdimi ir sugebėjimais atsidėjo ir naujo dispanserio projektavimui, ir prižiūrėdamas jo statybas dabartinio Šiaurės prospekto ir Liepojos gatvės sankirtoje.
Tuomet dispanseris dunksojo miško glūdumoje. Kai S. Sličytė įsidarbino jame, jis tebekvepėjo dažais. Nors statybos buvo užbaigtos 1963 m., bet įsikūrimo darbai užsitęsė. "Turbūt per šimtmetį vienas toks žmogus gimsta", - pabrėžia dar kol kas Anapilin neiškeliavę buvę P. Lideikio kolegos. Lygiai tą patį tvirtino ir S. Sličytė: "Paprastas, geras, be galo atsidavęs savo darbui. O ir dideliu dėmesiu pasižymėjo tiek ligoninės medicinos personalui, tiek ligoniams, kiekvieną atvykstantį gydytis priimdavo pats, įdėmiai išklausydavo, o jau paskui perduodavo dispanserio specialistams."
STANISLAVA. Jau gyvenime paragavusi ir šilto, ir šalto, mačiusi juodo ir balto, Stasė Sličytė su tėveliais, grįžę iš Sibiro, apsigyveno Melnragėje.
Supleškino... laboratoriją
P. Lideikio charakterio ir vadovo savybėmis S. Sličytė įsitikino, kaip sakoma, savo kailiu. Po darbo paskutinė išeidama iš laboratorijos, kartą Stasė per klaidą įjungė ne baktericidinę lempą, o elektrinę viryklę. Kitą rytą iš Melnragės į dispanserį važiuodama autobusu ji net įtarti negalėjo, koks siurprizas jos laukė - sudegę laboratorijos stalai, aprūkę visi šeši kambariai.
"Buvau labai susikrimtusi. Iš karto prisipažinau esanti kalta. Laboratorijos bendradarbiai nesibarė, nebambėjo. Atvirkščiai, ramino ir guodė. Bet didžiausias siaubas buvo, kaip pasiaiškinsiu Lideikiui. Aiškintis visai neteko. Atėjo, apžiūrėjo ir man jokių priekaištų, netgi paguodė, kad taip suklysti galėjo ir kitas žmogus. Buvau apstulbusi. Mane "nuskalpavo" tik gaisrininkai, surašę protokolą ir skyrę baudą - šimtą dvidešimt rublių. Tai man, žinoma, buvo skaudus finansinis kirtis. Bet "nieks kits čia nekalts, mergužėle, tu pati". Turėjau su tuo susitaikyti. Laboratorija Lideikio rūpesčiu buvo labai greitai sutvarkyta. Dirbom toliau", - pasakojo p. Stasė. O tas gaisras jai buvo pamoka visam gyvenimui.
ANONSAS
Kitą savaitę vis dar apie Sličių šeimos atžalos - dukters Stanislavos Sličytės kabinimosi į gyvenimą Klaipėdoje, sykiu ir Melnragėje, peripetijas.
Bus daugiau.
"Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą