Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (608)

Taigi, nulingavo visos šventės. Ištikimuosius "Akvarelių" skaitytojus ir gerbėjus dar pasveikinsiu sulaukus tokių apvalių 2020-ųjų linkėdama viso, kas geriausia. Daug. Sergantiems - pasveikti, susipykusiems - susitaikyti, neturintiems darbo - jį susirasti, gyvenantiems nepritekliuje - bent kiek praturtėti (šventinės informacijos gausybėje, jeigu ne melagiena, aptikau pranešimą, kad turintiems stažą pensininkams vis dėlto nuo sausio 1 d. pensijos bus padidintos ne 3, o visu 30 eurų), turtingiesiems - bent kiek dalintis su iš skurdo neišsivaduojančiaisiais. O visiems visiems - kad jūsų lūkesčiai pasiteisintų, o svajonės tais apvaliais 2020-aisiais pildytųsi.

Na, grįžtame į švenčių maratono pertrauktą Melnragėje gyvenusios Gardžiulių šeimos sagą.

Kaip išgyventi septynių žmonių šeimai?

Taigi, gimus dar vienai dukrelei Aldonai jau Melnragėje, namo antrojo aukšto kambarėlyje su bendra virtuve (vandens turėdavo parsinešti iš bendros kolonėlės pačioje Melnragėje) jau gyveno septyni žmonės - Antanas ir Ona Gardžiuliai, trys dukrelės, sūnus ir Gardžiulienės mama. Šeimos galvos - uosto kroviko - tokia ir algelė tebuvo. O gyventi kažkaip reikia, pramisti patiems ir vaikams skrandelius užpildyti juk irgi reikia.

Jokia paslaptis - pokariu į Klaipėdą suvažiavę iš Lietuvos miestelių ir kaimų žmonės labai greitai prisitaikė, nekeisdami buvusio gyvenimo būdo. Daug kas atsivarė karves, kurias kur nors kaip nors "įmūrydavo" žiemai. O vasarą - ganyklų sočiai. Kai kas įsigudrindavo netgi kiaules ant parketų auginti, kur nors užsiveisdavo ir daržus. Ne, ir kas, kad, tarkime, žvejys, bet prie namo ar kur pamiškėje būtinai daržą užsiveisdavo, daugelis įsigudrino ir kiaules, ir vištas auginti, net ir karves laikė. Kartais to žemės ūkio ir gyvulininkystės produkcijos pakakdavo ne tik šeimoms pramisti, netgi parduoti. Melnragėje vis dėlto sąlygos pagalbiniam ūkiui buvo palankesnės nei pačiame Klaipėdos miestelyje.

MEDŽIOTOJAI. Antanas Gardžiulis (kairėje) į medžioklę traukdavo taip apsirengęs ir "pasibalnojęs".

"Daržą turėjome ir mes, kelerius metus auginome ir kiaules", - pasakojo Angelė ir Aldona Gardžiulytės. O. Gardžiulienė, augindama keturis vaikus, dar ir siūdavo, ir daržus su jau ūgtelėjusiais vaikais purendavo. "Tikrai nebadavome: statinė raugintų kopūstų, agurkų, netgi statinaitė sūdytų grybų, tuomet dar niekas jų nekonservavo - ir žiemai pasirūpinta. Kiaules paskerdus, turėjome ir mėsos, ir lašinių, ir dešrų", - šeimos gyvenimo būdo Melnragėje neslėpė joje gimusi p. Aldona.

"Papildai" šeimos biudžetui

Pasak Aldonos, sunkiai jūroje dirbantys kaimynai žvejai - tiek kolūkio, tiek tų žuvų prasimanantys priekrantėse - po sėkmingos žūklės žuvimis aprūpindavo ir "susiedus". "Aš dabar net stebiuosi: juk visi gyvenome skurdžiai, bet žvejai užmokesčio už žuveles kratydavosi. Tad jų produkcija buvo taip pat nemenka paspirtis mūsų šeimai", - neslėpė ir to p. Aldona. Jos močiutė dyka taip pat rankų sudėjusi nesėdėjo, pliaže negulėjo. Nusitvėrusi laisvesnę nuo buities valandžiukę, po audros bėgdavo prie jūros gintarų rinkti. "Kam parduoti, ieškoti nereikėjo. Atvažiuodavo vežimais žydais vadinami supirkėjai ir po namų langais parėkaudavo, kad superka skudurus, makulatūrą. Kas išnešdavo tą turtą, gaudavo kokį žaislą vaikams. Na, o už surinktus gintarus tai ir rubliais sumokėdavo", - pasakojo Gardžiulytės.

"PUŠKA". Pokario klaipėdiečiai nelabai kur turėjo fotografuotis. Prie Stalino ar Lenino stovylų kažkodėl net kitataučiai nesifotografuodavo. Tad "pušką" (patranką) dabartinėje Lietuvininkų aikštėje užtiksi beveik kiekvieno pokario klaipėdiečio archyvuose. Gardžiulių dukterys saugo savo tėvelių atvaizdus prie tos "puškos" taip pat.

Tuos supirkėjus puikiai prisimenu ir aš. Pro didelius vartus į Petro Cvirkos gatvės (dabar Turgaus) palyginti mažą namo kiemą įdardėdavo vežimas, ir viso namo gyventojai sukrusdavo ieškoti kas nebereikalingų skudurų, kas laikraščių šūsnių. Na, o kai jau buvau didesnė, tai prie turgaus radosi ir supirkimo punktai. Kadangi tėvas kvėpinosi "Šipru", o mama "Raudonąja aguona" ("Krasnaja Moskva" kvepalams jau reikėjo "blato", o mama jo neturėjo, tad tekdavo tenkintis "Aguona"), kruopščiai kolekcionavau tuščius kvepalų buteliukus nudanginti supirkėjams. Už gautas kapeikas, o kartais net rublį kitą, jei kolekcija būdavo didesnė, buvau laisva ledų nusipirkti ar į kiną nueiti. Dabar net neįsivaizduoju, kur tie buteliukai įgydavo antrąjį gyvenimą. Juk "šmugelio" suklastotais kvepalais dar nebuvo. O gal buvo, tik mes net neįtardavome.

Medžioklė

Pokario Klaipėdoje, žinoma, ir Melnragėje, buvo populiari ir medžioklė. Ne dėl "raškažiaus" kaip dabar - kas į medžioklę atvarys su "krūta tačke", kas su "krūtais" medžioklės drabužiais nupils kiškį, šerną. Ne, pokario klaipėdiečiai į medžiotojus rašydavosi dėl tų pačių finansinių sumetimų - mėsa, o kartais ir lapės ar kiškio kailiais padabinti žmonas, vaikus kailinukais aprūpinti. Medžiotojas buvo ir A. Gardžiulis. Matyt, jis sumedžiotų kiškių kailius mokėdavo išdirbti, nes p. Aldona pamena, kad mama jai pasiuvo kiškio kailinukus.

Mano tėvas, nudyręs kiškio odą, irgi kailius džiovindavo. Bet jie tetikdavo tik prie lovos pasitiesti, nes būdavo sustirę ir tarsi dabar plastmasė barškėdavo. Šaudmenis pokario klaipėdiečiai gamindavosi patys. Iš kur jie gaudavo gilzių, parako, dabar jau niekas nepasakys. Bet jeigu kas žinote, praneškit. Tiesiog įdomu.

Prisimenu, kaip tėvas tą paraką "burdavo", sverdamas svarstyklėmis ir sukratydamas į tūtas, gilzes. Šratus irgi kažkokiu būdu pats iš kažko susilydydavo, didesnius ir mažesnius. Irgi sukratydavo į gilzes. Paskui ar prieš tai dar įklodavo kažkokio popieriaus ar kokios kitos medžiagos, gal kartono, skrituliukus. Ir visą gilzės turinį specialiu kaiščiu sutrombuodavo. Dabar garantuoti negaliu, bet dingojasi, kad ant viršutinio kartono skrituliuko užpildavo vaško. Turbūt panašiai šovinių pasigamindavo ir A. Gardžiulis.

Tačiau, susiklosčius aplinkybėms, iš Dzūkijos atvykusi šeima Melnragėje neužsiliko. Gal 1958 m. persikraustė į kiek erdvesnį butą su daliniais patogumais Garažų gatvėje. Bet tai - jau kitas namas, kita istorija.

ANONSAS

Po savaitės belsimės į Simonavičių namų duris. Čia augo ir brendo Judita Simonavičiūtė, kuri visuomenei prisistatydavo taip: "Esu tikra klaipėdietė. Gimiau, gyvenu ir dirbu Klaipėdoje ir Klaipėdai. Nuo nepriklausomybės atkūrimo buvau nuolat išrenkama į miesto Tarybą, nuo 2011 metų vadovavau Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, nuo 2015 metų buvau Klaipėdos miesto mero pavaduotoja."
Šiandien p. Judita jau pensininkė. Bet ir gyvendama jau kitur Melnragę, jos žmones mini su nostalgija ir didele pagarba. O kaip joje gyveno "Baltijos" žvejų kolūkio pirmininko vairuotojo ir kirpėjos šeima - jau kitą savaitę.

Bus daugiau.