Šiandien "Litrybpromo" gyvavimo erą nuleisime kiek į apačias ir pasižvalgysime Okeaninio žvejybos laivyno bazėje, kuri taip pat buvo pavaldi "Litrybpromui".
Žvalgysimės labai moteriškai - šios bazės ilgamečio vadovo kapitono Povilo Šiaučiukėno našlės Danutės Šiaučiukėnienės akimis. Ir, žinoma, tai nebus kalba apie sužvejotas žuvų tonas, laivų skaičių ar jų pajėgumus.
Ponia Danutė, kai ją kalbinau išlįsti į viešumą, iš karto perspėjo: "Apie vyro darbinius reikalus ne ką težinau, tuo labiau - išmanau. Kol dirbo kapitonu, namuose būdavo retas svečias. Vaikus auginau, buitimi rūpinausi viena. Kai jį paskyrė bazės viršininku, namuose būdavo dar retesnis svečias dėl daugelio priežasčių."
To perspėjimo nepaisiau. Ir labai teisingai, na, man taip atrodo, padariau. Nes prisiliečiau prie visai nesuromantinto jūrų vilko gyvenimo. O kartu prie tarpukario ir pokario Klaipėdos gyventojos istorijos. Su daugeliu detalių, kurios, manau, dėl įvairių sumetimų ir išskaičiavimų nutylimos.
1933 m. Klaipėdos naujutėlaitėje Raudonojo kryžiaus ligoninėje gimusi Danutė savo istoriją pasakojo labai atvirai. Tik kelis kartus pageidavo: "Apie tai gal nerašykite..." Išsiderėjau. Kaip galiu neminėti, kas žurnalistikoje vadinama "razinkomis", na, dabar "vyšnaitėmis ant torto" - autentikos...
"Jaučiau, kad tas dėdė man nepatinka"
Taigi, kai 1939 m. buvo aneksuotas Klaipėdos kraštas, Danutei buvo jau šešeri. Ji puikiai pamena žmonių minias Teatro aikštėje, kai Adolfas Hitleris iš balkono rėžė programinę kalbą.
"Nors toji kalba nuolat buvo pertraukiama audringų plojimų, dėde balkone nesižavėjau. Nei aš labai supratau, kas jis toks, nei buvau kankinama karo nuojautų - nepatiko ir tiek",- prisipažino ponia Danutė.
Mama jai nieko ir neaiškino. Tėvo Danutė visai nepamena, nes jis pasimirė, kai mergaitei tebuvo vos keturi mėnesiai. Mama nieko neaiškino ir tuomet, kai jos, pasižiūrėjusios į dėdę balkone, išsikraustė į Tauragę. Čia, o paskui Skuode, kuriame buvo Danutės tėvo ir mamos šaknys, praleisti karo metai. O pokariu - atgal į Klaipėdą.
Dar vienas negeras dėdė
Pokariu Klaipėdoje su darbais buvo ne kas. Danutės mama muzikos mokykloje (vėliau ji tapo Medicinos mokykla) prie kapinių (dabar - Skulptūrų parkas) įsidarbino valytoja. Eidama į muzikos mokyklą vesdavosi ir Danutę.
Paauglė mergaitė ne ką talkininkavo mamai. Ją viliojo pianinas. Užuot padėjusi mamai, ji prisėsdavo prie instrumento. Ir visaip bandydavo sudėlioti melodijas.
KLAIPĖDIETĖ. Mažoji tarpukario Klaipėdos gyventoja Danutė. Šioje nuotraukoje jai dveji metukai.
Vieną vakarą taip bedėliojant, iš už kažkokių durų išlindo įpykęs vyriškis. "Tu čia kliunkindama man trukdai dirbti", - be jokių užuolankų rėžė dėdė. Tik vėliau mergaitė sužinojo, kad tai buvo muzikos mokyklos direktorius, kompozitorius, vargonininkas, dirigentas ir pedagogas Juozas Karosas. Šioje mokykloje jis dirbo 1945 - 1956 metais. Kai Danutės mama bandė užstoti dukrą, savarankiškai bandančią pramokti groti, įpykęs dėdė visai nepedagogiškai, mano akimis, išrėžė: "Muzika - ne ubagams." Nuo to vakaro Danutė į muzikos mokyklą mamos nebelydėdavo...
"Moriačka" būti Danutė nenorėjo...
Pokariu Klaipėdoje "moriačka" buvo beveik profesija. Taip vadindavo moteris, kurios ištekėdavo už jūreivių. Ir tai būdavo gera partija, nes paprastai jūreivių žmonos nedirbdavo.
"MORIAKAS". Povilo Šiaučiukėno, kuriam jūra iki kelių, aštuoniolikmetė-dvidešimtmetė Danutė bijojo.
Profesija - savo vyro žmona. Transportinių laivų Klaipėdoje dar nebuvo. Žvejai, sunkiai dirbdavę Baltijos pakrantėse, o vėliau žuvies gaudyti patraukę jau ir į kitas jūras ir vandenynus, išlaikydavo ir žmonas, ir vaikučius. Tarp daugiausia iš Lietuvos kaimų ar miestelių suvažiavusių lietuvių "moriakai" gero vardo neturėjo. Nes į Jūreivystės ar jungų mokyklas suvažiavę, suėję mokytis daugiausia buvo dideli skandalistai. Jie reikšdavosi Klaipėdos gatvėse, rečiau - retose miesto užeigose, nes su pinigėliais striuka buvo.
Na, o jau šokiai Mokytojų institute ar Karininkų namuose - pats tas pasipuikuoti jūrinukėmis, platėjančiomis kelnėmis ir... diržais. Jie būdavo stori, grynos odos ir su sagtimi, sveriančia mažiausiai puskilogramį, o gal ir daugiau. Toji sagtis tapdavo bene pagrindiniu ginklu gatvių kautynėse. Šūksnis "palundra" (iki šiol nežinau, ką jis reiškia, "gūglui" irgi per sunki užduotis) ir P. Cvirkos (dabar Turgaus) gatvėje prie mūrinio tualeto, pastatyto susprogdintos Jono bažnyčios beveik altoriaus vietoje, užvirdavo kautynės. Klaipėdos jaunimėlis vengdavo įsipainioti į tas muštynes, nes vyriokai su puskilograminėmis diržų sagtimis beveik visada nušluodavo priešininkus. Žinoma, tos kautynės kildavo dažniausia dėl nepasidalintų panelių...
Kai Danutė pradėjo vaikščioti į šokius prieškariu Šaulių, pokariu Karininkų namuose (dabar Koncertų salė), kur nors kamputyje ant parketų glausdavosi su lietuvaičių būreliu.
"Jeigu į šokius ateidavo Paulius, taip mes jį visą gyvenimą vadinome, pagal pasą Povilas Šiaučiukėnas, išskubėdavau namo. Nes žinojau - kils muštynės", - prisipažino ponia Danutė.
Išpažino ir tai, kad to Pauliaus tiesiog bijojo. Dėl nepažabojamo vitališkumo, na, ir ką čia slėpti - tiesiog chuliganiškumo. Jam, tuomet dar kursantui, jūra būdavo iki kelių. P. Šiaučiukėno dėmesio, reiškiamo jai, irgi bijojo...
Anonsas
Kuo ta baimė baigėsi - "Akvarelėje" po savaitės. Kaip ir kada kryžiavosi Danutės ir "Litrybpromo" keliai - taip pat perspektyvoje.
Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą