Tęsiame "Litrybpromui" pavaldžios Okeaninio žvejybos laivyno bazės ilgamečio vadovo kapitono Povilo Šiaučiukėno našlės Danutės Šiaučiukėnienės prisiminimus, kuriuos pradėjome ankstesnėje "Akvarelėje".
Baimė, užsibaigusi...vedybomis
Taigi panelė Danutė, nuėjusi į šokius, bemat sprukdavo namo, jei šokiuose pasirodydavo vitališkasis Šiaučiukėnas. Nes jau keliolika kartų buvo įsitikinusi: jeigu šokiui pakvies koks kitas jaunikaitis, o ji jam šokio neatsakys, beregint kils muštynės. O jai dėl to būdavo gėda. Ir geriau spūdindavo namo, negu tą gėdą patirdavo.
1954 m. liepą Povilas Šiaučiukėnas pagal pasą, o artimųjų visada vadintas Pauliumi, iš "Kapitolijaus" kino teatro einančiai Danutei pastojo kelią: "Tu man labai patinki", - be jokių įžangų išpyškino. O tuo metu Danutės širdelėje jausmai spurdėjo visai kitam vaikinui. Tad Pauliui atskaitė moralą dėl jo netinkamo elgesio ir nuėjo. Pavymui išgirdo jau jūrų vilku laikomo Pauliaus tarsi ir grasinimą: "Aš tavęs vis tiek lauksiu."
Kai 1954 m. Danutė ir Povilas santuokų rūmuose susituokė, apie vestuvinę nuotrauką net nepagalvojo. Nusifotografavo po pusmečio, kai jaunikis grįžo iš reiso.
Vedybos - lyg ir kerštas
Taigi liepą pareiškė, kad lauksiąs, ir, matyt, išplaukė į jūrą. O gruodžio mėnesį Paulius Danutę prigriebė prie pašto. "Tebelaukiu", - maždaug taip pasipiršo. Ir didžiai nustebo, kad šį kartą Danutė jo "nenusprigtavo".
Kadangi jūreiviai turėjo privilegiją be jokių laukimų eilėje užregistruoti santuoką (tarp reisų buvo labai trumpi tarpai), tą patį gruodį Danutė jau buvo Šiaučiukėnienė.
"Kai mamai pranešiau apie apsisprendimą tekėti už Pauliaus, ji lingavo galvą: "Ką tu darai?" O gyvenimo tėkmėje Paulius mamai prilygo vos ne Dievuliui. Be galo sutardavo bet kuriais gyvenimo klausimais. Kartais net susivienydavo prieš mane. Tais 1954 metais apsisprendimą tekėti už jo nulėmė... kerštas vaikinui, su kuriuo draugavau. Niekada neapraudojau tokio pasirinkimo, nors šeimyniniame gyvenime įvairių periodų pasitaikydavo. Stovėjome ir ant skyrybų slenksčio. Bet abiem pakako "razumėlio" neišsidraskyti. Nes jau augo Violeta - Pauliaus numylėtinė. Mano dėmesys, Violetai gerokai ūgtelėjus, žinoma, labiau buvo sutelktas į jaunylį Valdemarą. Žodžiu, toks tarsi ir tradicinis pasiskirstymas: dukros - tėvų, sūnūs - mamų", - pasakojo D. Šiaučiukėnienė.
"Aš tave labai myliu", - kadaise jausmus klostė jūrų vilkas savo išrinktajai. Tai kartodavo ir tuomet, kai Povilui vis dėlto pavyko išsikovoti vietą Danutės širdyje.
Niekada nerūpėjo vyro pareigos
Kai D. Šiaučiukėnienės paklausiau, koks buvo Pauliaus rangas, kai ji už jo ištekėjo, prisipažino: "Jo pareigos man niekada nerūpėjo. Viršininkas - ne specialybė, o tik pareigos",- tvirtino ji.
Ir jai visai nebuvo svarbu, kada vyras tapo kapitonu, kada stojo ant plaukiojančios bazės "Žvejo šlovė" kapitono tiltelio. Ir kuomet buvo paskirtas Okeaninio žvejybos laivyno bazės viršininku jai, kaip dabar sakoma, irgi vienodai rodė.
"Danute, mane paskyrė viršininku", - pranešė. Jis mane nuolat vadindavo mažybiniu vardu, visus trisdešimt ketverius bendro gyvenimo metus, kol buvo pašauktas TENAI. Tik, kai dėl ko nors supykdavo, kreipdavosi Dana. Tai man rėždavo ausį. Ir suprasdavau, kad kažko yra supykęs", - neslėpė gyvenimo detalių Danutė.
O tuomet, kai jos vyras tapo Okeaninio žvejybos laivyno bazės viršininku, jos gyvenimas pasikeitė tik tiek, kad buvo privalu dalyvauti kokiose nors šventėse.
"Tų švenčių ir nekęsdavau labiausiai. Man koktu būdavo žiūrėti, kaip Paulių tiesiog kaip kokios vynuogių kekės aplipdavo dažniausiai ne lietuviškai kalbančios undinės. Džiaugdavausi, kad pavydo jausmas man būdavo svetimas. Tačiau vis tiek nemalonu. Privalėdavau dalyvauti ir kovo aštuntosios dienoje. Bet iš principo neidavau. Nujausdavau, kaip tose vakaronėse bus cackinamas, glostomas. Jei tai būdavo daroma ir mano akyse, įsivaizduodavau, kaip viskas vyksta, kai nėra žmonos šalia. Bet ir tuomet jokio graužiančio, kartu ir žudančio pavydo nepatirdavau, nes žinojau: namie augintas - pareis. Ir pareidavo su nukneipusia tulpe rankose", - kvatojo ponia Danutė, žvelgdama į Pauliaus portretus - laive, su vaikais, už viršininkiško stalo - ant dar anuometinių komodų ir sekcijų.
Anonsas
Po savaitės - kaip ir kur Danutė Šiaučiukėnienė susipažindavo ne tik su "Litrybpromo", o ir miesto tuometiniu elitu. Ir kokių netaktų neišvengdavo. Kokios būdavo tų netaktų pasekmės? Apie tai ir dar daugiau - kitoje "Akvarelėje".
Danutės ŠIAUČIUKĖNIENĖS archyvo nuotr.
Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą