Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (663)

COVID-19 viruso pandemijos sąlygomis dirbant iš namų, apsunkintas ir "Akvarelių" "lipdymas", kai negali tiesiogiai bendrauti su namų, kuriuose gyveno, herojais, kai pairo nusistovėjęs bendradarbiavimas su MLIM. O pokarinės Smiltynės buvę gyventojai pasklidę po visą Lietuvą.

Kai kurie - ir užsieniuose. Bet šiandien vis dėlto įžengsime į konkretų Smiltynės namą - Smiltynės g. 12. Jame, restauruotame, turėtų įsikurti Gamtos mokykla.

Po Smiltynės g. 12-ąjį namą pavedžios ne pirmosios ir net ne antrosios bangos nuolatinis gyventojas Alfredas Racevičius, dabar įsikūręs Kėdainiuose ir dirbantis "Ekskomisarų biure".

"Iš mūsų namo beveik visų prisimenu pavardes. Be mano senelių Januškų, tėvų Racevičių, gyveno Verkiai, Šimkevičiai, Potiomkinai, Aristovai, Gorochovai", - pranešė jis. A. Racevičius jau ir kaip tikrasis Smiltynės gyventojas, nes iš Klaipėdos gimdymo namų 1965 m. sausį buvo parvežtas į Smiltynės g. 12-ąjį namą - be vandens, be kanalizacijos, su per dieną po kelis kartus trūkinėjančia elektra.

Iš baržos persikraustė į Smiltynę

Štai ką papasakojo A. Racevičius: "Butą tame name buvo gavęs senelis Juozas Januška, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs dirbdamas baržos kapitonu - škiperiu.

Barža plukdydavo medieną iš Kauno į Klaipėdos celiuliozės ir kartono kombinatą. Senelių šeima toje baržoje, kurią vadino baidoku, ir gyveno.

Užaugino šešis vaikus, gimusius miesteliuose prie Nemuno - Jurbarke, Seredžiuje, Vilkijoje...

Mano mama Gražutė Januškaitė gimė Jurbarke. Kai senelis baigė savo darbus, turbūt apie 1960-uosius, pagaliau gavo ten butą. Žinau, kad mama septynias klases baigė 4-ojoje vidurinėje, buvo gera mokinė.

O tėvas, tikras žemaitis, į Klaipėdą atvyko iš Varnių. Dirbo elektriku Žvejybos uosto Žuvies konservų fabrike. Dažnai aprėpdavo ir kelis darbus, pavyzdžiui, "Neptūno" restorane darbavosi elektriku. Mama daug darbų pakeitusi..."

Smiltynės vaiko pareigos

"Buitinių įsipareigojimų nelabai turėjau, gal per mažas buvau... Nebent malkų iš tvarto parnešti", - pasakojo p. Alfredas.

Jam patikdavo nuo mažens grybauti ir žvejoti. Tiesa, grybus turėdavo ir valyti pats. "Tai šitą moku nuo vaikystės. Atvažiavusios iš miesto tetos visada mane kviesdavo kartu grybauti, nes aš žinojau ohoho kokių vietų.

Meškeriojimu rūpindavausi tik prabudęs. Mano lova buvo prie lango, tai aš tuoj žiūrėdavau į marias, rūpėdavo srovė ir bangavimas. Turėjau iš slidžių lazdos padarytą ietį. Tai su ja eidavau į jūrą medžioti plekšnių. Tekdavo eiti arčiau molo, kur nebūdavo žmonių. Ten didelės plekšnės gulėdavo ant dugno visai šalia kranto. Pasieniečiai mane stebėdavo iš bokštelio, kartais pamojuodavo, kažką surikdavo, bet aš jų nebijojau. O ir jų dauguma mane iš matymo pažinojo.

Na, dar padėdavau seneliui... Dabar tas dalykas laikomas gėdingu, o tada vietiniai seni gyventojai turėjo pasiskirstę savo teritorijas, kur gali rinkti butelius miške. Senelio pensija buvo 40 rublių, o vasaros sezono metu iš tuščių butelių uždirbdavo apie 50.

Grybaut galėjai kur nori, o butelius rinkti svetimoj teritorijoj buvo nevalia. Veždavom su seneliu prie pliažo, į surinkimo punktą, dideliu vežimėliu. Jei kuriuos išbrokuodavo dėl įskilimo, senelis veždavosi namo atgal ir su dilde lygindavo tuos įdūžius.

Ten, prie centrinio pliažo, buvo daug prekybos paviljonų, bufetų. Sezono metu mano senelis naktimis ten sargaudavo. Prisimenu, kad labai sielvartavo, kai kažkas kitas užėmė jo vietą", - spalvingos vaikystės prisiminimais dalijosi dabar Kėdainiuose gyvenantis ir dirbantis A. Racevičius.

Pusseserė Armanda

Jis dar prisiminė Majų šeimą, gyvenusią priešais jų būstą: "Turiu pusseserę Armandą Majutę-Padrožtienę, mamos jauniausios sesers dukrą. Ji taip pat iš gimdymo namų atkeliavo į mūsų namą, gyveno antrajame bute.

Bet Majų šeima greit nusipirko kooperatinį butą Gedminų gatvėj ir išsikėlė. Vasaromis laukdavau savaitgalio, kad Armanda atplauktų keltu su savo mama. Mes labai gerai sutardavom. Kai ruošdavosi į keltą plaukti namo, mes su ja pabėgdavom į mišką. Arba senelis mus užrakindavo tvarte, kad jos mama nerastų ir paliktų dar dienai", - vaikiškų gudravimų neslėpė p. Alfredas.

O iš jo pasakojimų senelį Janušką beveik įsimylėjau. Matyt, išmintingas buvo. Ir be galo darbštus. Pasirodo, jo rankos ne vienai smiltyniškių ar ir viso namo šeimoms buvo primeistravusios trobelių su širdutėmis. Turbūt ir tvartą pats, o ne kas kitas, buvo susikalęs.

Į reprezentacinę Smiltynę tarpukariu, po II pasaulinio karo, kraustėsi vis dėlto ne žvejai ar kokie kultūros veikėjai. Kraustėsi žmonės su agrariniais žemyniniais papročiais ir su tuo susijusiu gyvenimo būdu. Gali smerkti, gali tyčiotis, bet taip buvo. Ir man atrodo, tai geriau, nei buvusių vilų gonkose ar ant su meile ir skoniu kadaise išraižytų laiptų ornamentuotės gliaudyti saulėgrąžas. Ir komentuoti "labusų" gyvenimo pasireiškimus. Kol gaudavo butus žemyninėje Klaipėdos dalyje. Jiems, o ne darbštuoliams, sunkiai dirbusiems miškų ūkyje, sodinusiems daržus, auginusiems gyvulius dėl įvairių priežasčių buvo teikiama pirmenybė.

"Agrariniai" iš Smiltynės rojaus vasarą, o pragaro žiemą pabėgdavo jau tuomet, kai galėdavo už savo pinigėlius dairytis kooperatinio buto. Į valdiškus šeimas perkeldavo jau tuomet, kai, prasidėjus Jūrų muziejaus statyboms, buvo kuriami planai, kas tose apskurusiose, įvairių įvairiausių gyventojų "nudrožtose" vilose galėtų būti įkurdinta. Planų, atrodo, būta grandiozinių. O yra kaip yra. Iki šiolei.

ANONSAS

Kuo baigėsi Juozo Januškos svajonė būti palaidotam senosiose Smiltynės kapinaitėse, kur dabar bėra išlikęs tik Liudviko Stulpino kapas? Kokiomis viltimis ir eibėmis gyveno Smiltynės 12-ojo namo gyventojai ir vaikai. Kaip klostėsi jų likimai, - po savaitės.

Buvęs baržos, gabenusios medieną iš Kauno į Klaipėdos celiuliozės ir kartono kombinatą, kapitonas - škiperis, toje baržoje ir gyvenęs, auginęs 6 vaikus, buto pagaliau nusipelnė tik artėdamas prie pensijos. Apie 1960 m. su visa gausia šeima ir apsigyveno Smiltynės g. 12-ojo namo, virtusio "komunalke", apartamentuose. Alfredo Racevičiaus mamą Gražutę baržos kapitonas apkabinęs, o ant kelių sėdi jauniausia šeimoje duktė Marytė.

PRAŠYMAS

Vis dar prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar jų palikuonis, turinčius ką papasakoti, pradedant buitimi, baigiant atskirtimi nuo "didžiosios žemės". Rašyti laiškus el. p. adresu [email protected]